Sutvirtinimo sakramentas — tai krikščioniškosios brandos ženklas, sąmoningas pakrikštyto ir pagal Katalikų Bažnyčios tikėjimą gyventi pasirengusio žmogaus sustiprinimas Šventąja Dvasia.

Kodėl reikia priimti Sutvirtinimo sakramentą?

Sutvirtinimo sakramento reikia tam, kad būtų paskatintas Krikšto malonės augimas. Jį priimantis žmogus labiau išgyvena Dievo vaiko pašaukimą, tvirčiau susivienija su Kristumi ir Katalikų Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomene. Sutvirtintas krikščionis iš naujo atranda jam suteiktas Šventosios Dvasios dovanas, turi daugiau drąsos liudyti krikščionišką tikėjimą. Taip krikščionio gyvenime atbaigiamas Krikštas, išliejama Šventosios Dvasios malonė ir sieloje įspaudžiama neišdildoma žymė, sustiprinamas tikėjimas.

Kam teikiamas Sutvirtinimo sakramentas?

Šį sakramentą privalo vienintelį kartą priimti kiekvienas jau pakrikštytas, 14 metų sulaukęs, dar nesutvirtintas asmuo, kuris pats nieko neverčiamas tam apsisprendžia, tinkamai pasiruošia ir nori gyventi pagal Katalikų Bažnyčios mokymą ir stengiasi aktyviai įsijungti į bendruomenės gyvenimą.

Kiekvieno pakrikštytojo įkrikščioninimas (įtraukimas į pilnavertį krikščionišką gyvenimą), turi būti vainikuotas Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentų priėmimu.

Norintys priimti šį sakramentą, turi kreiptis į tos bažnyčios, kurioje dažniausiai meldžiasi, dvasininką ir dalyvauti pasirengimo programoje, trunkančioje visus metus. Apie registraciją į pasirengimo grupes pranešama parapijos skelbimuose.

Vilniaus arkikatedroje besilankantiems tikintiesiems šis sakramentas teikiamas po metus trunkančių pasirengimo kursų, kuriuos rengia tikėjimo perdavimo patirtį turintys katechetai. Norintys priimti šį sakramentą, turėtų kreiptis į zakristijoje budintį kunigą.

Sutvirtinamajam būtina žinoti

• Labai atsakingai įvertinti savo apsisprendimą ir pasirengimą priimti šį sakramentą.
• Sutvirtinamasis privalo pritarti Katalikų, Bažnyčios mokymui, turi būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu ir liudytoju bendruomenėje ir pasaulyje.
• Sutvirtinimo sakramentu gaunama Šventoji Dvasia, todėl ją reikia priimti tyra širdimi, prieš priimant sakramentą atliekama išpažintis.
• Tas, kuris ruošiasi šį sakramentą priimti, suranda dokumentą, paliudijantį krikšto faktą ir pasirenka Sutvirtinimo tėvą (arba mamą).
• Pasirenkamas kokio nors šventojo vardas, kuris ženklina, jog krikščionis tikėjimo kelionėje nėra vienas, bet asmeniškai palydimas tų, kurie jau regi Dievo veidą amžinybėje.

Sutvirtinimo tėvai

Sutvirtinimo tėvu ar mama gali būti tik pakrikštyti, Sutvirtinimo, Atgailos ir Eucharistijos sakramentus priėmęs brandaus tikėjimo žmogus, gyvenantis pareigingo krikščionio gyvenimą. Šis žmogus turi būti autoritetas tam, kuris priima Sutvirtinimo sakramentą. Sutvirtinimo tėvas ar mama kaip vyresnysis brolis, krikščionį atveda ir pristato vyskupui, savo malda ir dėmesiu padeda ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną.

Tam, kad būtų išreikštas glaudesnis Krikšto ir Sutvirtinimo ryšys, pageidaujama Sutvirtinimo tėvu ar mama kviesti vieną iš krikštatėvių. Jeigu pasirenkamas kitas globėjas, tai jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms pareigoms atlikti, būti amžiumi vyresnis už sutvirtinamąjį. Gimdytojai negali būti savo vaiko sutvirtinimo tėvu ar motina.

Sutvirtinimo sakramento simboliai

Raudona spalva — ugnies ir kraujo, karštos meilės ir aukos dvasios simbolis. Sekminių dieną ant apaštalų nusileido Šventoji Dvasia.

Patepimas šventąja Krizma — esminis Sutvirtinimo apeigų ženklas, per kurį krikščionis pažymimas Šventosios Dvasios antspaudu kaip visu gyvenimu atsidavęs ir priklausantis Dievui. Krikščionis yra pateptasis, Kristaus darbų tęsėjas. Kristus sakė, kad jis pažymėtas Tėvo antspaudu (Jn 6, 27), krikščionis taip pat juo paženklinamas. „Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; Jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1,22).

Šventoji Krizma — Didįjį Ketvirtadienį vyskupo katedroje pašventintas kvapnus alyvų aliejus, skirtas patepti ką tik pakrikštytuosius, sutirtinamuosius ir šventimais Dievui pašvęstuosius — kunigus ir vyskupus. Patepimas ženklina išrinkimą gyvenimu ir darbais liudyti Kristų, taip skleisti tikėjimą, simbolizuoja Šventosios Dvasios jėgą, primena glaudesnį ryšį su Bažnyčia. Aliejus yra tvirtumo, džiaugsmo ir stiprybės ženklas.

Vardas pasirenkamas kokio nors žinomo šventojo, kuris visą gyvenimą bus krikščionio pavyzdžiu, primenančiu kaip galima liudyti Dievą ir tarnauti kitiems.

Sutvirtinimo sakramento apeigos

Sutvirtinamajam ir jo artimiesiems dar prieš apeigas dera pasimelsti specialia malda, per kurią labiau atsiveriama Šventosios Dvasios dovanoms.
Sutvirtinimo sakramentas paprastai teikiamas Šv. Mišiose. Po Evangelijos skaitymo ir pamokslo vyskupas kviečia atnaujinti Krikšto pažadus.
1. Vyskupas klausia:
Ar atsižadate piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių?
Atsakome:
Atsižadu.
2. Vyskupas klausia:
Ar tikite į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją?
Atsakome:
Tikiu.
3. Vyskupas klausia:
Ar tikite į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, gimusį iš Mergelės Marijos, nukankintą ir palaidotą, prisikėlusį iš numirusių ir sėdintį Tėvo dešinėje?
Atsakome:
Tikiu.
4. Vyskupas klausia:
Ar tikite į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kuri jums Sutvirtinimo sakramentu bus suteikta?
Atsakome:
Tikiu.
5. Vyskupas klausia:
Ar tikite šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžintąjį gyvenimą?
Atsakome:
Tikiu.
6. Vyskupas liudija:
Toks yra mūsų tikėjimas. Toks yra Katalikų Bažnyčios tikėjimas, kurį skelbiame ir džiūgaudami Jėzuje Kristuje mūsų Viešpatyje.
Atsakome:
Amen.
7. Vyskupas ištiesęs rankas meldžiasi už sutvirtinamuosius.
Po maldos atsakome:
Amen.
8. Kiekvienas sutvirtinamasis prieina prie vyskupo. Pristatantis sutvirtinamąjį (Sutvirtinimo tėvas ar mama) uždeda dešinę ranką ant sutvirtinamojo peties.
9. Vyskupas nykštį padažo Krizmos aliejuje, kryžiaus ženklu patepa sutvirtinamojo kaktą ir taria:
N, šiuo ženklu priimk Šv. Dvasios dovaną.
Atsakome: Amen.
10. Vyskupas pasveikina:
Ramybė tau.
Atsakome: Ir tau, Ganytojau.
Toliau skelbiami visuotinės maldos kreipiniai, Šv. Mišios vyksta įprasta tvarka.

Apeigos atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia.

Kas gali teikti Sutvirtinimo sakramentą?

Šio sakramento pirmaeilis teikėjas yra vyskupas kaip apaštalų įpėdinis. Sutvirtinimo sakramentą reikėtų priimti iš to vyskupo, kurio vyskupijoje krikščionis gyvena ir meldžiasi. Vyskupo dalyvavimu Sutvirtinimo sakramento apeigose išreiškiamas ryšys su Bažnyčia. Sekminių dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia. Vėliau patys apaštalai rankų uždėjimu ją perdavė tikintiesiems. Šventosios Dvasios priėmimas iš vyskupo rankų rodo glaudžią vienybę su vietine ir visuotine apaštaline Bažnyčia.

Ypatingomis aplinkybėmis vyskupas įgalioja kunigą teikti šį sakramentą. Ryšys su Bažnyčia išreiškiamas per vyskupo bendradarbį kunigą ir per paties vyskupo pašventintą šventąją Krizmą, kuria patepami sutvirtinamieji.

Kai tikintysis nėra priėmęs šio sakramento, o jam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš priimant Viatiką (šv. Komuniją mirštančiajam), apeigose patarnaujantis kunigas krikščionį sustiprintų Sutvirtinimo sakramentu.