Krikštas

Krikštas — tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai.

Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu.

Gyvenimas kaip ir krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo.

Kodėl žmogui reikia krikšto?

Kadaise mūsų protėviai panoro vieni tvarkytis, spręsti patys, kas yra gėris ir blogis. Jie nutraukė draugystės ir pasitikėjimo saitus su Dievu. Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas, noras gyventi be Dievo, maišto ir egoizmo pasirinkimas — gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu, tai kartojasi kiekvieno gyvenime. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus tikras Dievas ir tikras Žmogus panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają. Jėzus, būdams nekaltas, prisiėmė žmonijos nuodėmes, už visus numirė ant kryžiaus.

Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta pirmųjų žmonių neklusnumu, nusigręžimu nuo mylinčio Kūrėjo. Nes priimdamas Krikštą, žmogus pritaria Dievo meilės apstybei, pasirodžiusiai per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.

Krikštydama žmones Bažnyčia tęsia Kristaus misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19—20).

Kam teikiamas Krikšto sakramentas?

Kūdikius ir mažus vaikus

krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimų narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori.

Jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.

Vaikai nuo 7 metų amžiaus

turi būti krikštijami tik pakankamai pasiruošę, išmokę svarbiausias katalikiškas maldas ir turėtų žinoti pagrindinius krikščioniško gyvenimo aspektus bei tikėjimo tiesas.

Arkikatedroje vaikai nuo 7 metų amžiaus gali lankyti Pirmosios Komunijos užsiėmimus ir po specialių pamokėlių gali būti pakrikštijami.

Suaugusieji

patys turėtų kreiptis į parapijos kunigą ir po pokalbio įsijungti į suaugusiųjų katechumenato užsiėmimus, vykstančius parapijos namuose, Tilto g. 1,

Krikšto tėvams būtina žinoti

• Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus.
• Jei krikštatėviai vedę, turi būti priėmę ir Santuokos sakramentą.
• Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo ugdymu.
• Malda nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį.
• Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
• Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir džiaugsmuose.
• Jie turi stengtis dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.

Krikšto simboliai

Kryžiaus ženklas svarbus tam, kuris pripažįsta Jėzų Kristų, už visus žmones mirusį ir prisikėlusį, priima Tėvą, į žemę atsiuntusį savo Sūnų, ir atsiveria Šventosios Dvasios dovanoms.

Pašventintas vanduo tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pilamas ant krikštijamojo galvos jungia su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Krikštas neša mirtį nuodėmei ir dovanoja naują Dievo vaiko gyvenimą.

Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Šis aliejus skirtas tik krikštą priimantiems žmonėms. Patepimo apeiga primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės saugotis nuo piktojo pagundų, kurios braunasi į kiekvieno žmogaus širdį.

Krizmos aliejumi patepama pakrikštyto vaiko kakta. Tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi į Dievą už save ir kitus. Jis — karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems.

Baltu drabužiu apgaubiamas pakrikštytas žmogus, byloja apie Dievo globą, naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą, Jėzaus Kristaus šventumą, į kurį krikščionis įžengė.

Krikšto žvakė primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą. Žvakė apšviečia tamsą, o Kristaus dovanotas tikėjimas — mūsų gyvenimą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos.

Krikšto apeigos

Apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Iš anksto žmogui parenkamas krikščioniškas kokio nors šventojo vardas. Taip krikščionis visam gyvenimui gauna globėją ir krikščionišką gyvenimo pavyzdį.

Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Tada visi klausosi Dievo Žodžio. Kunigas trumpai pakomentuoja Šv. Rašto skaitinius. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį — atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius. Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos.

Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!”.

Pačios krikšto apeigos — vandens užpylimas kaip ir panardinimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Tai gimimas iš vandens ir Dvasios, Dievo kaip gelbėtojo priėmimas, apsisprendimas gyventi kaip Viešpats moko.

Pakrikštytasis patepamas Šventąja Krizma, jam uždedamas baltas rūbas, uždegama žvakė. Drauge meldžiamasi Tėve mūsų malda, suteikiamas palaiminimas tėvams ir visiems apeigų dalyviams.

Kas gali krikštyti?

Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi.

Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Marija) aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikšto apeigas papildytų: pateptų krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.