Šventųjų bendravimas reiškia, kad visi Kristuje esantys žmonės yra viena šeima: gyvenantieji žemėje, sielos skaistykloje ir šventieji danguje. Tai nėra poetiška metafora, o tikra Bažnyčios tikėjimo tiesa, kylanti iš Kristaus pergalės prieš mirtį.

Jei trumpai: katalikas nėra vienišas tikėjimo kelyje. Mūsų malda, aukos, geri darbai ir Mišiose išgyvenamas tikėjimas jungia mus su visa Bažnyčia. Todėl prašyti šventųjų užtarimo, melstis už mirusiuosius ir jausti atsakomybę vienas už kitą nėra „papildomas priedas“ prie tikėjimo — tai pačios Bažnyčios širdis.

Ką Bažnyčia vadina šventųjų bendravimu?

Šventųjų bendravimas yra tikėjimas, kad visi pakrikštytieji sudaro vieną Kristaus Kūną. Šis ryšys nėra panaikintas nei mirtimi, nei atstumu, nei gyvenimo aplinkybėmis. Kristuje mes esame sujungti daug giliau, negu kartais pajuntame savo kasdienybėje.

Bažnyčios katekizmas moko, kad šis bendravimas apima tris tikrovės:

  • keliaujančiąją Bažnyčią – mus, gyvenančius žemėje;
  • kenčiančiąją Bažnyčią – mirusiuosius, kuriems reikia apsivalymo;
  • garbingąją Bažnyčią – šventuosius danguje.

Tai ne trys atskiros bendruomenės, o viena Kristaus Bažnyčia įvairiose būklėse. Todėl kalbėdami apie poterius už mirusius ar apie kodėl katalikai meldžiasi į šventuosius, kalbame apie tą patį tikėjimo branduolį: meilė Kristuje nenutrūksta.

Biblijinis pagrindas: viena kūno ir narių tikrovė

Apaštalas Paulius labai aiškiai sako:

„Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia visi nariai; jei vienas narys yra pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.“ (1 Kor 12, 26)

Ši eilutė padeda suprasti, kad Bažnyčia nėra tik organizacija. Ji yra gyvas Kūnas, kuriame kiekvienas narys turi reikšmę. Vieno žmogaus malda gali tapti stiprybe kitam, vieno auka gali prisidėti prie kito dvasinės paramos.

Dar viena svarbi mintis yra Kristaus pergalė prieš mirtį. Jėzus sako, kad Dievas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Tai reiškia, kad tie, kurie mirė draugystėje su Dievu, nėra „prapuolę“. Jie gyvena Jo akivaizdoje, o jų meilė mums nėra sunaikinta.

Kuo šventųjų bendravimas keičia kasdienį tikėjimą?

Kartais tikėjimas tampa labai individualus: „aš ir Dievas“. Tačiau katalikiškas tikėjimas moko, kad mes niekada nesame tik „aš“. Esame Dievo tauta.

Praktiškai tai keičia kelis dalykus:

  • Meldžiamės už kitus, net jei jie mūsų neprašo.
  • Prašo mus melstis kitiems, nes priimame šią pagalbą su nuolankumu.
  • Atsimename mirusiuosius Mišiose, maldoje ir kasdienybėje.
  • Suvokiame šventuosius kaip vyresniuosius brolius ir seseris, o ne tolimas religines figūras.

Tai ypač svarbu, kai gyveni svetur, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Toli nuo gimtinės ir artimųjų lengva pasijusti vienišam. Tačiau Bažnyčia primena: tu priklausai ne tik parapijai, bet ir visai dvasinei šeimai. Tave lydi šventieji, o tu gali remtis ir maldos gyvenimo jėga.

Šventieji, skaistykla ir mūsų atsakomybė

Šventųjų bendravimas turi ir labai praktišką pusę: jis primena, kad mūsų veiksmai turi pasekmes ne tik mums patiems. Nuodėmė žeidžia bendrystę, o malonė ją gydo. Todėl išpažintis nėra vien privatus palengvėjimas — ji atstato santykį su Dievu ir sustiprina visą Bažnyčią.

Taip pat svarbi malda už mirusiuosius. Jei žmogus mirė Dievo malonėje, bet dar nėra visiškai apsivalęs, Bažnyčia jį patiki Dievo gailestingumui. Mūsų maldos, aukos ir Mišių intencijos jam padeda. Čia labai glaudžiai susiję ir Šventųjų Mišių intencijos bei amžinojo atilsio malda.

Šventųjų bendravimas moko ir vilties: mirtis nėra paskutinis žodis. Meilė Kristuje išlieka, auga ir tampa pilnatviška danguje.

Kaip gyventi šia tiesa praktiškai?

Šventųjų bendravimas nėra vien tikėjimo formulė. Jį galima gyventi kasdien.

Keletas paprastų būdų:

  • Minėk savo mirusiuosius maldoje.
  • Prašyk šventojo užtarimo, ypač to, kurio gyvenimas tau artimas.
  • Aukok mažas aukas už kitus: už sergantį giminaitį, už vienišą žmogų, už šeimos susitaikymą.
  • Dalyvauk Mišiose sąmoningai, prisimindamas, kad jose susitinka visa Bažnyčia.
  • Skaityk šventųjų gyvenimus, nes jie rodo, kad šventumas yra įmanomas.

Jei nori giliau suprasti maldos ir vidinės vienybės kelią, naudinga ir kaip skaityti Šventąjį Raštą katalikiškai arba ką reiškia kas yra Dievo malonė ir kaip ją priimti kasdien.

Dažnai užduodami klausimai (DUK)

Ar šventųjų bendravimas reiškia, kad mirusieji gali girdėti mūsų maldas?
Bažnyčia moko, kad šventieji danguje yra gyvi Dievo akivaizdoje ir gali už mus melstis. Kaip tai tiksliai vyksta, nėra mūsų kontroliuojama, bet tikėjimas remiasi Dievo gyvąja tikrove, o ne magija.

Ar melstis už mirusius yra biblinis dalykas?
Taip. Malda už mirusius dera su Bažnyčios sena tradicija ir yra sutelkta į viltį, kad Dievo gailestingumas juos veda į pilnatvę. Tai ypač išryškėja Mišiose ir maldoje už sielas.

Ar šventųjų užtarimas nepakeičia maldos tiesiai Dievui?
Ne. Mes visada meldžiamės Dievui. Kreipimasis į šventuosius yra prašymas, kad jie kartu su mumis užtartų mus prieš Dievą, kaip broliai ir seserys tikėjime.

Kodėl svarbu apie tai galvoti, jei tikėjimas atrodo labai asmeniškas?
Nes tikėjimas niekada nėra vien tik asmeninis. Krikštas įjungia mus į Bažnyčią, o Bažnyčia yra gyva bendrystė. Tikėjimas stiprėja, kai suprantame, kad nesame vieni.

Kaip praktiškai pradėti gyventi šventųjų bendravimu?
Pradėk nuo paprastos kasdienės maldos: už gyvuosius, už mirusius, už savo parapiją ir už vieną pasirinktą šventąjį. Toks įprotis labai greitai keičia širdies laikyseną.

Išvados

Šventųjų bendravimas primena vieną gražiausių krikščioniškų tiesų: Kristuje meilė nesibaigia. Mes nesame izoliuoti tikėjimo keliu, nes priklausome didžiai šeimai, kuri apima žemę, skaistyklą ir dangų.

Kai tai supranti, malda tampa platesnė, Mišios — gilesnės, o ryšys su mirusiaisiais ir šventaisiais — tikresnis. Tai ne teorija, o viltis. Ir ši viltis sako: Dievas mus jungia net labiau, negu pasaulis mus išskiria.