Katalikai nesimeldžia šventiesiems taip, kaip meldžiasi Dievui. Mes prašome šventųjų užtarimo: kad jie, būdami gyvi Kristuje, kartu su mumis melstųsi Tėvui. Tai sena ir gili Bažnyčios praktika, kylanti iš tikėjimo, kad mirtis nenutraukia Kristaus kūno vienybės.

Jei tau kartais atrodo, kad šis paprotys neaiškus ar net keistas, tu nesi vienas. Tačiau iš esmės klausimas paprastas: ar danguje esančių brolių ir seserų malda gali padėti mums žemėje? Katalikų tikėjimas atsako: taip, nes Kristuje Bažnyčia yra viena — danguje, žemėje ir skaistykloje.

Kuo skiriasi garbinimas ir užtarimo prašymas?

Pirmiausia svarbu atskirti du dalykus. Garbinimas priklauso vien tik Dievui — Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Tik Dievą mes adorojame, Jam aukojame save, Jam priklauso mūsų širdies centras.

Šventiesiems mes neskiriame garbinimo. Vietoje to prašome jų pagalbos taip, kaip prašytume draugo žemėje: „Pasimelsk už mane.“ Tik skirtumas tas, kad šventieji jau yra visiškai gyvi Dievo artumoje ir jų meilė nėra susilpninta mirties.

Bažnyčios tikėjimas čia remiasi ne žmogaus idėja, o bendryste Kristuje. Šventieji nėra atskirti nuo mūsų; jie priklauso tam pačiam Mistiniam Kūnui. Todėl jų užtarimas nėra „konkurencija“ Dievo malonei, bet jos vaisius.

Biblijinis pagrindas: viena Bažnyčia Kristuje

Nors Šventajame Rašte žodis „melstis šventajam“ neskamba tiesiogiai, pati užtarimo logika yra biblijinė. Raštas nuolat rodo, kad vieni už kitus meldžiamės ir vieni kitus nešame prieš Dievą.

„Maldaukite vieni už kitus“ (Jok 5, 16)

Jei jau žemėje tikinčiojo malda yra tokia vertinga, juo labiau danguje su Dievu vienybėje esančiųjų malda. Apreiškimo knygoje matome dvidešimt keturis vyresniuosius, laikančius aukso dubenis, „pilnus smilkalų — šventųjų maldų“ (plg. Apr 5, 8). Tai gražus ženklas, kad dangaus liturgijoje žemės maldos nėra pamirštos.

Taip pat apaštalas Paulius kalba apie „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), supančių mus tikėjimo kelyje. Šventieji nėra tolimi istorijos veikėjai. Jie yra gyvi Kristaus pergalės liudytojai.

Jei nori geriau suprasti, kaip katalikai skaito Raštą, verta pažvelgti ir į straipsnį Kaip skaityti Šventąjį Raštą katalikiškai: paprastas kelias į susitikimą su Dievu.

Ką reiškia šventųjų bendrystė?

Tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu į šventųjų bendravimą.“ Tai reiškia, kad visi Kristaus nariai yra susieti tarpusavyje. Mūsų malda, kentėjimas, džiaugsmas ir meilė nėra izoliuoti.

Šventųjų bendrystė apima:

  • keliaujančią Bažnyčią — mus, gyvenančius žemėje;
  • kenčiančią Bažnyčią — mirusius, kuriems reikalingas apsivalymas;
  • garbingąją Bažnyčią — šventuosius danguje.

Todėl prašydamas šventojo užtarimo, tu neprarandi ryšio su Dievu. Priešingai — tu įžengi į platesnę, gyvą Kristaus šeimą. Tai ypač guodžia žmogų, kuris jaučiasi vienišas tikėjime arba nežino, kaip melstis.

Kartais žmogui lengviau atsiverti konkrečiam šventajam: šventajam Juozapui, šventajai Dvasiškajai Teresei, šventajam Jonui Pauliui II. Tai nėra „dvasinis aplinkkelis“, o pagalba sutelkti širdį į Dievą.

Kaip katalikiškai prašyti šventojo užtarimo?

Prašyti šventojo užtarimo yra paprasta. Nereikia sudėtingų formulių. Svarbiausia — tikėjimas, nuolankumas ir aiškus supratimas, kam meldiesi.

Gali sakyti:

  • „Šventasis Juozapai, melski už mane.“
  • „Šventoji Marija, prašau, užtark mane pas savo Sūnų.“
  • „Šventasis N., padėk man šiuo išbandymu.“

Taip pat galima:

  • perskaityti šventojo gyvenimą;
  • paprašyti jo užtarimo prie jo atvaizdo ar relikvijos;
  • įtraukti šventojo vardą į asmeninę maldą;
  • melstis litanijas ar novenas.

Svarbu neužmiršti, kad šventųjų malda visada veda į Kristų. Jeigu koks nors pamaldumas nustumia Jėzų į šalį, tuomet jis praranda savo prasmę. Tikras šventojo garbinimas visada stiprina meilę Kristui.

Jei ieškai gyvesnės maldos įkvėpimo, gali padėti ir Rožinio vaidmuo katalikų maldos gyvenime, nes rožinis mus veda per Mariją tiesiai į Evangelijos slėpinius.

Ar šventieji gali išgirsti daugelį žmonių?

Dažnas klausimas: kaip vienas šventasis gali „išklausyti“ tiek daug žmonių? Čia verta prisiminti, kad šventieji veikia ne savo žmogiška jėga, o Dievo artumoje. Mes nemąstome apie juos kaip apie viską žinančius dievus.

Katalikiškai sakome taip: Dievas leidžia jiems dalyvauti savo meilėje ir užtarime. Tai nėra magija. Tai malonės dovana.

Be to, šventųjų užtarimas nėra pavojus tikėjimui, jei nepamirštame pagrindinės tiesos: vienintelis tarpininkas visuotine prasme yra Kristus. Šventieji užtaria tik todėl, kad priklauso Jam. Jie yra ne konkurentai, bet draugai ir liudytojai.

Jei nori geriau pažinti Lietuvos tikėjimo paveldą, verta paskaityti ir Lietuvos katalikų šventųjų gyvenimai ir palikimas.

Dažnai užduodami klausimai (DUK)

Ar katalikai meldžiasi šventiesiems vietoj Dievo?
Ne. Katalikai meldžiasi Dievui, o šventųjų prašo užtarimo.

Ar prašyti šventojo pagalbos nėra stabmeldystė?
Ne, jei aiškiai suprantama, kad šventasis nėra Dievas. Garbinimas priklauso tik Dievui.

Kodėl ypač meldžiamasi Marijai?
Nes ji yra Kristaus Motina ir išskirtinė tikėjimo liudytoja. Tačiau ir jai skiriamas ne garbinimas, o pagarba ir prašymas užtarti.

Ar galima pasirinkti vieną „savo“ šventąjį?
Taip. Daugelis žmonių turi ypatingą ryšį su vienu ar keliais šventaisiais, kurie jiems padeda dvasiniame gyvenime.

Ar šventųjų užtarimas tikrai veiksmingas?
Taip, nes visa galia kyla iš Dievo. Šventųjų malda yra veiksminga tiek, kiek ji įsijungia į Kristaus malonę.

Išvados

Katalikai meldžiasi šventiesiems todėl, kad tiki gyva šventųjų bendryste ir Dievo tautos vienybe Kristuje. Tai nėra nukrypimas nuo Evangelijos, bet jos tąsa: meilė nesibaigia ties mirtimi, o Bažnyčia danguje ir žemėje lieka viena.

Prašyti šventojo užtarimo reiškia ne mažiau tikėti Dievu, o labiau pasitikėti Jo dovanojama bendryste. Šventieji mus ne pakeičia, bet veda arčiau Kristaus. Ir galbūt tai yra gražiausia jų dovana: parodyti, kad šventumas yra įmanomas, o kelias į dangų eina per ištikimą meilę Dievui kasdienybėje.