Katalikiškai būti šalia mirštančio artimojo reiškia ne vien „nieko nesakyti“ arba „stovėti prie lovos“. Tai reiškia lydėti žmogų tikėjimu, ramybe, malda ir meile, padedant jam kuo taikiau ir oriau žengti į Viešpaties rankas. Tokiu metu svarbiausia nėra gražūs žodžiai, bet tyli, ištikima artuma ir pasitikėjimas Dievu.

Tai labai jautrus metas šeimai. Kartais jame susipina baimė, kaltė, ilgesys, nuovargis ir nežinomybė. Bažnyčia primena: mirtis nėra tik pabaiga, bet ir perėjimas. Todėl katalikiškas palydėjimas turi tikrą dvasinę vertę — mirštančiajam, šeimai ir visiems aplinkiniams.

Pirmiausia — ramybė, artumas ir pagarba

Kai žmogus artėja prie gyvenimo pabaigos, jam dažniausiai reikia ne daugybės patarimų, o paprasto buvimo šalia. Galite:

  • ramiai sėdėti prie jo;
  • kalbėti trumpais, švelniais sakiniais;
  • jei žmogus pavargęs, leisti jam ilsėtis;
  • padėti su vandeniu, drėgnu skudurėliu, pagalvėmis, švara;
  • jei įmanoma, sumažinti triukšmą ir įjungtus ekranus.

Labai svarbu neperkrauti mirštančiojo savo emocijomis. Jis gali jausti baimę, skausmą ar sumišimą, todėl jūsų pareiga nėra viską išspręsti, bet būti meile. Kartais užtenka pasakyti: „Aš esu čia“, „Tu nesi vienas“, „Dievas yra su tavimi“.

Katalikiška artuma visada remiasi pagarba žmogaus orumui. Net ir labai silpnas, beveik nekalbantis žmogus tebėra Dievo paveikslas.

Sakramentai ir kunigo kvietimas: ko nereikėtų atidėlioti

Jei žmogus sąmoningas arba bent iš dalies gali bendrauti, verta kuo greičiau pakviesti kunigą. Ne tada, kai „jau viskas baigta“, bet kol dar galima priimti malonę ir sakramentus. Ypač svarbūs šie dalykai:

  • Atgaila ir išpažintis, jei žmogus gali susitaikyti su Dievu;
  • Ligonių patepimas — ne tik „paskutinėms minutėms“, bet stiprybės sakramentas ligos ir silpnumo metu;
  • Šventoji Komunija kaip Viatikas — kelionės maistas, jei žmogus gali ją priimti;
  • malda už ramybę ir pasitikėjimą.

Jei nori daugiau apie ligos metu teikiamą stiprybę, pravartu paskaityti Ligonių patepimo sakramentą. O jei žmogus jau negali priimti Komunijos, galima melstis ir dvasinės komunijos malda, apie kurią kalbama čia.

Svarbu suprasti: kunigo kvietimas nėra „paskutinės vilties ženklas“. Tai normalus Bažnyčios rūpestis žmogumi jo silpniausioje valandoje.

Ką sakyti, o ko geriau nesakyti

Mirštančiojo akivaizdoje žodžiai gali labai paguosti, bet gali ir sužeisti. Geriau vengti spaudimo, moralizavimo ar paviršutiniškų frazių. Pavyzdžiui, nepadeda tokie pasakymai kaip: „Nenusimink“, „Viskas bus gerai“, „Tu dar ilgai gyvensi“, jei to nežinote.

Verčiau sakykite tai, kas tikra ir paprasta:

  • „Aš tave myliu.“
  • „Atleisk man, jei tave įskaudinau.“
  • „Aš tau atleidžiu.“
  • „Ačiū tau.“
  • „Dėkoju Dievui už tavo gyvenimą.“
  • „Jei nori, pasimelskime kartu.“

Kartais labai svarbu padėti žmogui susitaikyti. Mirties akivaizdoje atsiveria tiesa apie santykius: neišsakyta kaltė, nepasakytas atleidimas, ilgam nešiota įtampa. Jei įmanoma, padėkite žmogui tarti atleidimo arba padėkos žodį. Tai gali būti labai gydanti patirtis.

„Viešpats yra arti sudužusių širdimi, ir gelbsti dvasia nusižeminusius.“ (Ps 34, 19)

Maldos, kurias verta melsti prie mirštančiojo

Maldos prie mirštančiojo lovos turi būti paprastos. Nereikia „ilgos programos“. Kartais užtenka kelių žodžių, ištartų su tikėjimu.

Galite melstis:

  • Tėve mūsų
  • Sveika, Marija
  • Amžinąjį atilsį
  • Viešpatie, į Tavo rankas atiduodu jo / jos sielą
  • šūksnį: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“

Jei žmogus sąmoningas, galite jo paklausti, ar nori, kad kartu pasimelstumėte. Jei nebegali kalbėti, malda vis tiek turi prasmę. Dievas girdi ir tylą.

Taip pat naudinga perskaityti kelias Psalmių eilutes ar Evangelišką pažadą apie amžinąjį gyvenimą. Švelni nuoroda į Dievo gailestingumą dažnai suteikia daugiau ramybės nei ilgi aiškinimai. Tam gali padėti ir Dievo gailestingumo vainikėlis, ypač jei artimasis jau sunkiai serga.

Kaip padėti sau ir kitiems šeimoje

Lydėti mirštantį artimąjį yra ne tik dvasinis, bet ir labai žmogiškas krūvis. Todėl svarbu nepamesti savęs. Kai šeima pavargsta, ima pyktis ar kaltinti vieni kitus. Tai nereiškia, kad mylite mažiau — tiesiog esate pervargę.

Ką verta daryti:

  • pasidalykite pareigomis;
  • nebijokite paprašyti pagalbos iš kunigo, sesers, slaugytojo ar giminaičio;
  • bent trumpai pailsėkite, kad galėtumėte grįžti su meile;
  • prieš apsilankydami trumpai pasimelskite;
  • jei reikia, pasikalbėkite su parapijos kunigu ar artimu tikinčiu žmogumi.

Jei šeimoje kyla klausimų dėl sakramentų ar Eucharistijos, verta pasitikslinti kas yra Eucharistija ir kaip melstis prieš ir po Šventosios Komunijos, nes tai padeda geriau suprasti paskutinį žmogaus susitikimą su Kristumi.

Dažnai užduodami klausimai (DUK)

Ar kunigą reikia kviesti tik tada, kai žmogus jau miršta?
Ne. Kunigą geriau kviesti kuo anksčiau, kai žmogus serga ar silpsta. Taip jis gali priimti išpažintį, patepimą ir Komuniją.

Ką daryti, jei mirštantis žmogus nenori kalbėti apie tikėjimą?
Gerbkite jo laisvę. Galite melstis tyliai, būti šalia ir tarti paprastus paguodos žodžius. Kartais pati jūsų ramybė liudija tikėjimą.

Ar galiu melstis už mirštantįjį, jei jis be sąmonės?
Taip. Maldos galia nepriklauso nuo to, ar žmogus atsako. Dievas veikia ir tada, kai žmogus nebegali kalbėti.

Kokia malda labiausiai tinka prie mirštančiojo lovos?
Labai tinka „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Amžinąjį atilsį“ ir trumpos maldos į Jėzų, prašant ramybės ir gailestingumo.

Ar svarbu prašyti atleidimo ir pačiam atleisti?
Taip. Mirties akivaizdoje susitaikymas yra didelė dovana. Net trumpas „atleisk“ arba „atleidžiu“ gali labai palengvinti širdį.

Išvados

Katalikiškai būti šalia mirštančio artimojo reiškia mylėti iki galo: su pagarba, tyluma, malda ir viltimi. Tai nėra lengva, bet tai yra viena gražiausių meilės formų. Jūs nesate vieni — Kristus eina kartu ir į mirties slenkstį.

Svarbiausia nepamiršti: paskutinės žmogaus dienos nėra vien baimės metas. Tai gali būti susitaikymo, pasitikėjimo ir Dievo gailestingumo laikas. Net jei žodžių mažai, malda yra daug. Net jei jėgų mažai, meilė tebėra verta daugiau už viską.