Ligonių patepimo sakramentas nėra „paskutiniai patepimai“, kaip kartais netiksliai sakoma. Tai yra gyvas Bažnyčios sakramentas, skirtas sustiprinti sergantį žmogų, suteikti jam Kristaus artumą, ramybę ir malonę kantriai nešti ligą. Jis skirtas ne tik mirštantiems, bet visiems, kurie rimtai serga, ruošiasi sudėtingai operacijai, yra nusilpę dėl amžiaus ar ligos.

Šis sakramentas primena, kad Dievas nepalieka žmogaus skausme. Kai kūnas silpsta, kai širdį slegia baimė arba nežinia, Bažnyčia ateina ne su stebuklingais pažadais, o su Kristaus gailestingumu, malda ir tikra dvasine pagalba. Tai vienas iš gražiausių ženklų, kad Kristus iki galo lydi kenčiantį žmogų.

Kas yra ligonių patepimas?

Ligonių patepimas yra vienas iš septynių Bažnyčios sakramentų, kuriame kunigas meldžiasi už ligonį ir patepa jo kaktą bei rankas pašventintu aliejumi. Šiuo sakramentu Dievas suteikia ypatingą Šventosios Dvasios malonę: stiprybę, paguodą, dvasinę ramybę ir, jei tai naudinga sielai, ir kūno sveikatos atgaivinimą.

Katalikų Bažnyčios mokymas aiškiai sako, kad šis sakramentas skirtas tiems, kurių sveikata yra rimtai sušlubavusi dėl ligos ar senatvės. Tai nėra tik paskutinis ritualas prieš mirtį. Priešingai, kuo anksčiau žmogus jį priima, tuo daugiau vaisių gali patirti: mažiau vienatvės, daugiau taikos, geresnis pasirengimas gydymui ar net mirties akimirkai.

„Jei kas nors tarp jūsų serga, tegul pasikviečia Bažnyčios vyresniuosius; jie tepamaldo jį ir tepatepa aliejumi Viešpaties vardu.“ (Jok 5, 14)

Kokią malonę suteikia šis sakramentas?

Pirmiausia ligonių patepimas nėra „užkeikimas“, kad viskas būtinai iš karto praeitų. Tai malonės sakramentas, o malonė dažnai veikia tyliai ir giliau, negu tikimės.

Šis sakramentas gali suteikti:

  • dvasinę stiprybę kentėti be nevilties;
  • ramybę ir pasitikėjimą Dievu;
  • nuodėmių atleidimą, jei žmogus negalėjo atlikti išpažinties;
  • sąmoningesnį susivienijimą su Kristaus kančia;
  • kartais ir kūno sveikatos pagerėjimą, jei tai naudinga išganymo planui.

Ligos metu žmogus dažnai patiria ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinį trapumą: baimę, pyktį, kaltę, bejėgiškumą. Štai kodėl sakramentas toks brangus: jis kalba į visą žmogų, o ne tik į jo simptomus. Jei norite plačiau suprasti, kaip veikia Dievo dovanojama pagalba kasdienybėje, verta skaityti ir apie Dievo malonę bei pagrindines maldas.

Kada reikėtų kreiptis į kunigą?

Geriausia nelaukti paskutinės minutės. Kunigą verta kviesti, kai:

  • diagnozuota rimta liga;
  • laukia sunki operacija;
  • sveikata dėl amžiaus pastebimai silpsta;
  • žmogus susiduria su gyvybei pavojinga būkle;
  • ligonis ilgesnį laiką guli ligoninėje ar namuose ir silpsta dvasiškai.

Svarbu žinoti: sakramentą galima priimti ne vieną kartą. Jei liga paūmėja arba atsiranda nauja sunki būklė, galima vėl kreiptis į kunigą. Taip pat po šio sakramento dažnai suteikiama ir išpažintis bei Švenčiausiojo Sakramento Komunija, jei žmogus gali ją priimti. Tai ypač gražu, nes ligonis tuomet sustiprinamas visa Bažnyčios malone. Daugiau apie tai padeda suprasti ir straipsnis apie Eucharistiją bei išpažinties svarbą.

Kaip pasiruošti ligonių patepimui?

Pasirengimas neturi būti sudėtingas, bet jis turėtų būti apgalvotas ir ramus.

Jei ligonis dar gali sąmoningai dalyvauti:

  • trumpai pasimelskite;
  • jei įmanoma, atlikite išpažintį;
  • pasiruoškite tylią vietą ir staliuką su kryželiu ar žvake;
  • sukvieskite artimuosius, jei tai padrąsina ligonį;
  • susisiekite su parapijos kunigu.

Jei ligonis labai silpnas:

  • kalbėkite trumpai ir aiškiai;
  • nesibaiminkite, kad „jau per vėlu“;
  • prašykite kunigo kuo greičiau;
  • jei žmogus nebegali kalbėti, Bažnyčia vis tiek gali suteikti sakramentą, jei yra pagrindas manyti, kad jis to norėjo ar būtų norėjęs.

Svarbiausia — nebijoti. Kunigo apsilankymas nėra bloga žinia. Dažnai tai tampa tikru ramybės momentu visai šeimai. Toks susitikimas gali padėti ir artimiesiems, kurie nežino, kaip elgtis, ką sakyti ar kaip palaikyti sergantį žmogų. Tokiais atvejais praverčia ir dvasinis pokalbis.

Ką ligonių patepimas reiškia šeimai?

Šeimai šis sakramentas primena, kad mylimas žmogus nėra tik medicininė byla. Jis yra Dievo vaikas, kurio gyvenimas turi amžiną vertę. Patepimo akimirka dažnai suburia šeimą maldai, susitaikymui ir dėkingumui.

Kartais ligos metu iškyla senos įtampos, nepasakyti žodžiai, kaltė ar liūdesys. Tuomet sakramentas gali tapti ne tik ligonio, bet ir visos šeimos malonės laiku. Tai gera proga:

  • pasimelsti kartu;
  • atleisti vieni kitiems;
  • padėkoti už gyvenimą;
  • pavedant ligonį Dievui, neprarasti vilties.

Bažnyčia moko, kad kančia, sujungta su Kristumi, nėra beprasmė. Tai nereiškia, kad turime romantizuoti skausmą. Bet tai reiškia, kad net sunkiausioje valandoje žmogus nėra beprasmiškai paliktas.

Dažnai užduodami klausimai (DUK)

Ar ligonių patepimas skirtas tik mirštantiems?
Ne. Jis skirtas visiems rimtai sergantiems, silpstantiems ar prieš didelę operaciją. Tai gyvybės ir stiprybės sakramentas, o ne tik atsisveikinimo apeiga.

Ar galima jį priimti daugiau nei vieną kartą?
Taip. Jei liga kartojasi, paūmėja arba atsiranda nauja sunki būklė, ligonių patepimą galima priimti vėl.

Ar reikia prieš tai atlikti išpažintį?
Jei žmogus gali, išpažintis labai rekomenduojama. Tačiau jei nėra galimybės, ligonių patepimas vis tiek suteikia Dievo malonę, o nuodėmės atleidžiamos, jei yra atgaila.

Ar galiu kviesti kunigą į ligoninę ar į namus?
Taip. Dažnai kunigas atvyksta ir į namus, ir į ligoninę. Svarbu kuo anksčiau susisiekti su parapija ar ligoninės kapelionu.

Ar po patepimo žmogus būtinai pasveiks?
Ne visada. Sakramentas visų pirma teikia dvasinę stiprybę ir ramybę. Kartais Dievas dovanoja ir kūno pagijimą, bet pagrindinė šio sakramento dovana yra malonė ir artumas su Kristumi.

Išvados

Ligonių patepimo sakramentas yra viena iš švelniausių ir giliausių Bažnyčios dovanų kenčiančiam žmogui. Jis primena, kad liga nėra Dievo apleistumas. Priešingai, būtent silpnumo valandą Kristus ypač arti prieina prie žmogaus.

Jei jūs ar jūsų artimasis sergate, nelaukite paskutinės akimirkos. Kreipkitės į kunigą, melskitės, priimkite sakramentus, pasitikėkite Viešpačiu. Bažnyčia nori būti šalia ne tik džiaugsme, bet ir lovos ligoninėje, tylioje namų kambario valandoje, kur žmogus labiausiai trokšta ramybės.

Kristus, kuris gydė ligonius ir guodė silpnuosius, šiandien vis dar ateina per savo Bažnyčią. Ir jis ateina ne tuščiomis rankomis, o su malone, kuri stiprina iki galo.