Šventųjų relikvijos katalikams nėra „stebuklingi daiktai“, bet matomas priminimas, kad Dievo malonė veikė konkrečioje žmogaus gyvenimo istorijoje. Gerbdamas relikvijas, katalikas iš tikrųjų pagerbia patį Dievą, kuris pašventino savo tarną ar tarnaitę ir per juos vis dar stiprina Bažnyčią.
Kartais relikvijų tema kelia klausimų: ar tai nėra prietaras, kodėl jos saugomos bažnyčiose, ar galima prie jų melstis? Atsakymas paprastas: Bažnyčia gerbia relikvijas ne todėl, kad jose būtų „magija“, bet todėl, kad jos susijusios su šventųjų gyvenimu ir jų priklausymu Kristui. Tai tikėjimo, kūno prisikėlimo ir šventųjų bendravimo ženklas.
Kas yra relikvija?
Žodis relikvija reiškia „likutį“, „tai, kas liko“. Katalikų tradicijoje relikvijos skirstomos į kelias rūšis:
- Pirmosios klasės relikvijos – šventojo kūno dalys, pavyzdžiui, kaulo fragmentas ar kraujo likutis.
- Antrosios klasės relikvijos – šventojo naudoti daiktai, pavyzdžiui, drabužio dalis, rožinis, brevijorius.
- Trečiosios klasės relikvijos – daiktai, kurie buvo paliesti prie pirmosios klasės relikvijos ar šventojo kapo.
Svarbu suprasti, kad visų šių relikvijų vertė kyla ne iš materialios medžiagos, bet iš jų ryšio su šventojo pašventintu gyvenimu.
Bažnyčios istorijoje relikvijos nuo seno buvo gerbiamos. Pirmųjų krikščionių bendruomenės rinkdavosi prie kankinių kapų, švęsdavo Eucharistiją ir taip liudydavo, kad mirtis nėra paskutinis žodis. Tai glaudžiai susiję su tikėjimu į kūno prisikėlimą.
Kodėl katalikai gerbia relikvijas?
Katalikai relikvijas gerbia dėl kelių svarbių priežasčių.
1. Nes Dievas veikia per tikrą, kūnišką žmogaus gyvenimą.
Krikščionybė nėra vien idėja ar dvasinė filosofija. Dievo Sūnus tapo kūnu, gyveno tarp mūsų, prisilietė prie žmonių, gydė, valgė, verkė, kentėjo ir prisikėlė. Todėl ir šventųjų kūnai, jų daiktai, jų gyvenimo ženklai tampa tikėjimo istorijos dalimi.
2. Nes šventieji nėra nutolę nuo mūsų.
Per šventųjų bendravimą mes tikime, kad Bažnyčia yra viena: keliaujanti žemėje, kenčianti skaistykloje ir garbingoji danguje. Relikvijos primena, kad šventieji nėra tik praeities figūros. Jie yra gyvi Kristuje ir meldžiasi už mus.
3. Nes relikvijos skatina sekti šventųjų pavyzdžiu.
Žiūrėdamas į relikviją žmogus turėtų ne sustoti ties daiktu, bet pakelti akis į šventojo gyvenimą: jo tikėjimą, ištvermę, atgailą, meilę vargšams, ištikimybę Bažnyčiai.
„Mes esame debesies liudytojų apsupti, todėl, nusimetę visą naštą ir nuodėmę, atkakliai bėkime mums skirtą lenktynių kelią.“ (Žyd 12, 1)
Pagarba, o ne prietaras
Kartais relikvijų garbinimas gali būti suprastas klaidingai. Katalikų Bažnyčia moko aiškiai: garbinimas priklauso vien Dievui, o šventiesiems ir jų relikvijoms teikiama pagarba, arba veneracija. Tai svarbus skirtumas.
Relikvijos nėra talismanai. Jos neveikia automatiškai. Netinka į jas žiūrėti kaip į objektą, kuris pats savaime suteikia sėkmę, apsaugą ar išgydymą. Toks požiūris būtų prietaringas.
Teisingas katalikiškas nusistatymas toks:
- žiūriu į relikviją su tikėjimu ir dėkingumu;
- prašau šventojo užtarimo;
- prisimenu, kad tikrasis šventumas ateina iš Dievo malonės;
- stengiuosi pats gyventi Evangelija.
Kartais relikvijos būna įmontuotos į altorius. Tai primena seną tradiciją: Eucharistijos auka ir šventųjų liudijimas yra glaudžiai susiję. Todėl relikvijos nėra atskira „garbinimo sritis“, bet Bažnyčios liturginio ir dvasinio gyvenimo dalis.
Kaip katalikui į relikvijas žiūrėti praktiškai?
Jei relikvijas matai bažnyčioje, piligrimystėje ar šventojo minėjimo dieną, gali jas priimti kaip maldos pagalbą. Štai keli paprasti būdai:
- trumpai padėkoti Dievui už šventojo gyvenimą;
- paprašyti šventojo užtarimo konkrečioje tavo situacijoje;
- mintyse paklausti: „Ko galiu pasimokyti iš šio šventojo?“
- jei prie relikvijos vyksta viešas pagerbimas, dalyvauti su pagarba ir tyla.
Nereikia ypatingų emocijų ar „įspūdžio“. Kartais tylus, paprastas maldos momentas yra vaisingesnis už išorinius įspūdžius. Jei nori, relikviją gali sieti su atitinkamo šventojo gyvenimo skaitymu, kaip darome minėdami šventuosius liturginiuose metuose. Tai padeda ne tik „pamatyti daiktą“, bet ir labiau pažinti visą Bažnyčios tradiciją. Tam gali padėti ir Bažnyčios liturginių metų supratimas, ir lietuvių katalikų šventųjų gyvenimai.
Relikvijos ir mūsų kūno orumas
Relikvijų pagarba taip pat moko svarbios tiesos apie žmogų: kūnas nėra nereikšmingas. Katalikiškas tikėjimas nesako, kad kūnas yra tik laikinas apvalkalas, kurį galima pamiršti. Kūnas pašauktas prisikėlimui.
Tai svarbu ir gedulo, ir ligos, ir senėjimo akivaizdoje. Žmogaus kūnas, net trapus, yra Dievo kūrinys. Todėl relikvijos mums primena, kad šventumas neatsiranda pabėgus nuo kūno, bet gyvenant ištikimai Dievo valiai visame žmogaus gyvenime.
Dėl to Bažnyčia rūpinasi ir derama relikvijų priežiūra, ir pagarbia laikysena prie kapų, ir atsakingu elgesiu su šventaisiais daiktais. Tai nėra muziejinis smalsumas. Tai tikėjimo kultūra.
Kaip relikvijos gali sustiprinti tikėjimą?
Relikvijos ypač gali padėti tiems, kurie sunkiai įsivaizduoja nematomus dalykus. Ne visiems lengva melstis abstrakčiai. Relikvija suteikia apčiuopiamą ryšį su šventumo istorija.
Jos gali:
- paskatinti maldą ir tylą;
- padrąsinti, kad šventumas pasiekiamas ir paprastame gyvenime;
- priminti, jog Bažnyčia yra gyva ir konkreti;
- sužadinti norą skaityti apie šventuosius ir sekti jų pavyzdžiu.
Svarbu prisiminti: relikvija niekada nepakeičia Eucharistijos, Išpažinties ar maldos. Ji tik padeda į jas giliau įeiti. Todėl relikvijų pagarba visada turi vesti arčiau Kristaus.
Dažnai užduodami klausimai (DUK)
Ar katalikai garbina relikvijas?
Ne. Katalikai garbina vien Dievą. Relikvijos yra pagerbiamos kaip šventųjų gyvenimo ženklai ir tikėjimo liudijimai.
Ar galima melstis prie relikvijų?
Taip, galima ir net labai tinka. Meldžiamasi ne relikvijai kaip daiktui, bet Dievui, prašant šventojo užtarimo.
Ar relikvijos turi stebuklingų galių?
Ne pačios savaime. Stebuklai, jei vyksta, yra Dievo malonės vaisius, o ne magiška daikto galia.
Kodėl relikvijos laikomos bažnyčiose?
Nes jos susijusios su liturgine ir dvasine Bažnyčios tradicija. Jos primena šventųjų bendravimą ir kūno prisikėlimo viltį.
Ar kiekvienas šventojo daiktas yra relikvija?
Ne kiekvienas, bet daugelis šventojo asmeninių daiktų gali būti laikomi relikvijomis, jei Bažnyčia juos taip pripažįsta arba jei jie gerbiami pagal tradiciją.
Išvados
Šventųjų relikvijos katalikui yra daugiau nei istoriniai objektai. Jos liudija, kad Dievo malonė tikrai keičia žmogų, kad šventumas yra įmanomas, ir kad Bažnyčia gyva tiek danguje, tiek žemėje.
Gerbdamas relikvijas, katalikas nepasitiki daiktais, bet dėkoja Dievui už šventuosius ir prašo jų užtarimo. Tai rami, brandi ir labai krikščioniška laikysena. Jei relikvijos tave kada nors sujaudina ar priverčia susimąstyti, priimk tai kaip kvietimą: ne sustoti ties ženklu, bet eiti giliau į patį Kristų, kuris yra visų šventųjų šaltinis ir tikslas.