Sutaikinimo sakramentui pasirengiama pirmiausia ne sąrašu nuodėmių, o atvira širdimi, kuri nori grįžti prie Dievo. Geras pasirengimas padeda ne tik „teisingai atlikti išpažintį“, bet ir iš tiesų sutikti Kristų, kuris gydo, kelia ir sutaikina.
Išpažintis nėra formalumas ar gėdos patalpa. Tai gailestingumo vieta, kur nusidėjėlis grįžta pas Tėvą. Kaip sūnus palaidūnas, mes ateiname ne todėl, kad jau esame geri, bet todėl, kad mums reikia būti atleisti ir perkeisti.
Kodėl pasirengimas yra toks svarbus?
Kartais žmogus į išpažintį ateina paskubomis: „Tiesiog noriu greitai viską išsakyti.“ Tačiau sakramentas nėra tik nuodėmių išvardijimas. Jame svarbu ir atgaila, ir sąžiningumas, ir noras keistis.
Geras pasirengimas padeda:
- aiškiau pamatyti, kur esu nuo Dievo nutolęs;
- atskirti tikrą atgailą nuo paprasto nepatogumo;
- išpažinti nuodėmes be miglos ir savęs teisimo;
- priimti malonę ne tik protu, bet ir širdimi.
Jėzus sako:
„Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17).
Tai reiškia, kad išpažintis nėra vieta apsimesti tobulu. Tai vieta būti tiesa prieš Dievą.
Pirmas žingsnis: sustoti ir įsileisti tylą
Pasirengimas prasideda ne bažnyčioje, o kasdienybėje. Skirk bent kelias minutes tylos. Jei gyvenimas triukšmingas, ypač gyvenant ir dirbant Jungtinėje Karalystėje, tylos gali prireikti sąmoningai ieškoti.
Padeda:
- trumpas atsitraukimas nuo telefono;
- keli kryžiaus ženklai ir tylus prašymas: „Viešpatie, parodyk man mano širdį“;
- malda į Šventąją Dvasią;
- ramus vakaro laikas prieš miegą.
Jei nori, gali pasiremti sąžinės peržvalga arba sąžinės sąskaita. Tai padeda ne mechaniškai skaičiuoti klaidas, bet pamatyti visą gyvenimo kryptį.
Antras žingsnis: peržvelgti gyvenimą Dievo šviesoje
Sąžinės peržvalga nėra savęs smerkimas. Tai ramus žvilgsnis į savo mintis, žodžius, darbus ir apleidimus. Klausimas nėra vien „ką blogo padariau?“, bet ir „kur meilės buvo per mažai?“.
Galima pradėti nuo paprastų sričių:
- santykis su Dievu: ar meldžiausi, ar sąmoningai vengiau maldos, Mišių, sekmadienio?
- santykis su artimaisiais: ar buvau žiaurus, abejingas, piktas, nekantrus?
- tiesa ir kalba: ar melavau, apkalbėjau, šmeižiau, nutylėjau svarbią tiesą?
- kasdieniai įpročiai: ar pasidaviau nuodėmėms, kurios kartojasi ir silpnina širdį?
Čia svarbu būti konkrečiam. „Buvau blogas žmogus“ nėra gera išpažinties medžiaga. Kur kas geriau: „Sąmoningai pasidaviau pykčiui“, „melavau“, „nepagarbiai kalbėjau su artimu“, „apsileidau maldoje“.
Jei nuolat kartojasi tos pačios nuodėmės, pravartu perskaityti ir ką daryti, kai vis kartoju tas pačias nuodėmes.
Trečias žingsnis: sužadinti tikrą gailestį
Vien nuodėmių išvardijimo neužtenka. Bažnyčia ragina sužadinti gailestį, tai yra skausmą dėl to, kad įžeidžiau Dievą, ir norą su Juo susitaikyti.
Gailestis gali būti labai paprastas:
- „Viešpatie, atsiprašau, kad tave įžeidžiau.“
- „Gaila, kad pasirinkau save vietoj Tavo valios.“
- „Noriu grįžti pas tave.“
Kartais žmonės bijo, kad „nejaučia pakankamai“. Tačiau sakramente svarbiausia ne emocinis stiprumas, o sąžiningas širdies nusiteikimas. Net sausai ištartas „gailiuosi“ gali būti tikras, jei jis kyla iš noro atsiversti.
Čia labai tinka ir atgailos aktas, kuris padeda širdžiai nusilenkti Dievo akivaizdoje.
Ketvirtas žingsnis: nusiteikti keistis
Išpažintis nėra tik praeities sutvarkymas. Ji turi vesti į ateitį. Todėl verta prieš sakramentą paklausti savęs: kokį konkretų žingsnį galiu žengti?
Pavyzdžiui:
- jei esu nekantrus, šią savaitę stengsiuosi neskubėti atsakyti;
- jei apleidau maldą, kasdien skirsiu 5 minutes ryto maldai;
- jei kartoju tą pačią nuodėmę, vengsiu situacijų, kurios ją skatina;
- jei įskaudinau žmogų, ieškosiu būdo atsiprašyti.
Tai ir yra tikroji atgaila: ne vien gailėtis, bet ir pasukti kitu keliu. Kartais reikia drąsiai pripažinti, kad vienas įprotis ar aplinka mane silpnina. Tada verta prašyti Dievo ne tik atleidimo, bet ir stiprybės.
Penktas žingsnis: eiti su paprastumu ir pasitikėjimu
Kai ateina pati išpažintis, nereikia vaidinti nei dvasinio herojaus, nei labai švento žmogaus. Pakanka būti paprastam. Kunigas nėra tam, kad tave sugėdintų. Jis yra Kristaus tarnas, o Kristus nori tave sutaikyti.
Prisimink:
- kalbėk aiškiai ir trumpai;
- sakyk nuodėmes be pasiteisinimų;
- jei kažko nežinai, paklausk kunigo;
- priimk patarimą su nuolankumu;
- po išpažinties atlik paskirtą atgailą ir padėkok Dievui.
Po sakramento verta trumpai pasimelsti. Gali pasakyti: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad mane priėmei.“ Jei nori stipresnio vidinio uždarymo, po to gali perskaityti kaip melstis prieš ir po Šventosios Komunijos, nes dėkingumo nuostata labai panaši ir čia.
Dažnai užduodami klausimai (DUK)
Kiek laiko prieš išpažintį reikia jai ruoštis?
Užtenka ir kelių minučių nuoširdžios tylos, jei ji tikra. Vis dėlto geriausia sąžinę peržvelgti iš anksto, o ne paskutinę minutę.
Ar turiu atsiminti visų nuodėmių „tikslias formas“?
Ne. Svarbiausia išpažinti sunkias nuodėmes aiškiai ir nuoširdžiai. Smulkesnes galima paminėti bendriau.
Ką daryti, jei labai gėdijuosi?
Tai suprantama. Bet gėda nėra ženklas, kad negalima eiti. Atvirkščiai, dažnai būtent čia prasideda gydymas. Kunigas yra įpareigotas laikyti išpažinties paslaptį.
Ar galiu eiti išpažinties, jei nesu tikras, ar tikrai gailiuosi?
Taip, jei nori būti su Dievu ir nuoširdžiai ieškai atgailos. Prašyk Jo suteikti tikrą gailestį.
Ar verta eiti išpažinties dažnai, jei nepadariau sunkių nuodėmių?
Taip, reguliarus Sutaikinimo sakramentas padeda augti dorybėse, gydyti sąžinę ir stiprinti dvasinį gyvenimą.
Išvados
Katalikiškas pasirengimas Sutaikinimo sakramentui yra kelias iš išsiblaškymo į tiesą, iš baimės į pasitikėjimą, iš nuodėmės į Dievo gailestingumą. Tam nereikia ypatingų žinių ar gražių žodžių. Reikia atviros širdies, sąžiningos peržvalgos, tikro gailesčio ir noro pradėti iš naujo.
Jei prie išpažinties eini su paprastumu, Kristus tavęs ne atstums, o priims. Jis atėjo ne tam, kad pasmerktų, bet kad išgelbėtų ir sutaikintų. O tai yra gera žinia kiekvienam, kuris nori grįžti namo.