Atleisti nereiškia apsimesti, kad nieko neįvyko. Atleidimas katalikui reiškia ne leisti blogiui laimėti, bet perleisti teisėją Dievui ir atsiverti gydančiai malonei. Susitaikymas kartais įvyksta greitai, o kartais reikalauja laiko, ribų ir labai daug maldos.
Ši tema ypač skaudi tada, kai žaizdą padarė artimiausias žmogus: sutuoktinis, tėvas ar motina, brolis, sesuo, draugas, parapijietis. Vis dėlto Evangelija nekviečia mūsų gyventi kartėlyje. Ji kviečia į tiesą, gailestingumą ir naują pradžią, jei tai įmanoma.
Ką iš tiesų reiškia atleidimas?
Katalikiškai atleisti nereiškia pamiršti, pateisinti nuodėmę ar iš karto atkurti visus buvusius santykius. Atleidimas pirmiausia yra vidinis apsisprendimas nebegeisti keršto, nebetverti širdies neapykantoje ir patikėti teisingumą Dievui.
Kartais žmonės mano, kad jei dar jaučia skausmą, vadinasi, jie neatleido. Tai nėra visai tiesa. Atleidimas dažnai būna kelionė: pirmiausia žmogus pasako Dievui „aš noriu atleisti“, o jausmai paskui pamažu susitvarko.
„Būkite vieni kitiems geri, gailestingi, atlaidūs, kaip ir Dievas Kristuje jums atleido.“ (Ef 4, 32)
Atleidimas nėra silpnumas. Tai dvasinė stiprybė, kurioje žmogus atsisako gyventi vien iš skriaudos.
Kodėl susitaikymas kartais yra sunkesnis už atleidimą?
Atleidimas ir susitaikymas nėra tas pats. Galiu atleisti žmogui, bet nebūtinai galiu iš karto su juo vėl gyventi taip, lyg nieko nebūtų buvę. Susitaikymas reikalauja dviejų pusių: tiesos, gailesčio, atsakomybės ir pasikeitimo.
Jei žala buvo rimta, pavyzdžiui, smurtas, manipuliacija, priklausomybės, neištikimybė ar nuolatinis pažeminimas, katalikiška meilė nereiškia, kad privalai be saugumo ribų grįžti į tą pačią situaciją. Kartais meilė reiškia:
- aiškiai pasakyti tiesą;
- nustatyti ribas;
- ieškoti pagalbos;
- saugoti save ir vaikus;
- neskubėti į „susitaikymą“, kol nėra tikro atgailos ženklo.
Bažnyčia moko gailestingumo, bet niekada neakina žmogaus kęsti blogio be atsakomybės.
Kaip pradėti atleidimo kelią maldoje?
Kai širdis kieta, nepradėk nuo jausmų. Pradėk nuo tiesos Dievo akivaizdoje. Galima melstis paprastai:
- „Viešpatie, aš nenoriu neapykantos savo širdyje.“
- „Duok man malonę nenorėti keršto.“
- „Parodyk man, kur esu sužeistas.“
- „Padėk man atleisti, net jei dar nesuprantu kaip.“
- „Jei gali būti susitaikymas, atverk kelią. Jei ne, išmokyk mane gyventi taikoje.“
Labai padeda ir trumpa sąžinės peržvalga: kas man labiausiai skauda? ar laukiu atsiprašymo? ar iš tiesų noriu gero kitam žmogui? Jei skauda giliai, gali būti naudinga melstis su psalmėmis, ypač kai jose girdėti ir skausmas, ir pasitikėjimas Dievu. Apie tai daugiau gali padėti straipsnis Kaip melstis su Psalmėmis: paprastas kelias į tikrą širdies maldą.
Ką daryti, jei žmogus nesigaili?
Tai viena sunkiausių situacijų. Tu gali trokšti taikos, bet kitas žmogus lieka uždaras. Tokiu atveju atleidimas tampa dar labiau susietas su pasitikėjimu Dievo apvaizda. Tu neatleidžiančiam žmogui neprivalai suteikti to, kas dar kartą tave sužeistų. Tačiau gali atsisakyti vidinio nuosprendžio gyventi vien iš nuoskaudos.
Praktiniai žingsniai:
- nevieną kartą, o nuolat įvardyk skriaudą Dievui;
- prašyk malonės nekurstyti pykčio;
- jei reikia, kreipkis į kunigą ar dvasinį vadovą;
- jei santykis pavojingas, rinkis saugumą ir ribas;
- neužsidaryk vienas savo skausme.
Jei nuoskauda susijusi su pasikartojančia nuodėme, verta giliau pažvelgti ir į savo vidaus kovą. Tam padeda straipsnis Ką daryti, kai vis kartoju tas pačias nuodėmes?, nes kartais kartėlis ir kaltė maitina vienas kitą.
Išpažintis, Eucharistija ir susitaikymo dvasia
Katalikui atleidimo kelias labai glaudžiai susijęs su Atgailos sakramentu. Išpažintis moko priimti Dievo gailestingumą, o gavęs gailestingumą žmogus lengviau tampa gailestingas ir kitiems. Jei nešiojiesi seną įžeidimą, išpažintis padeda atiduoti Dievui tai, ko pats nebegali išspręsti.
Taip pat svarbi ir Eucharistija. Komunija nėra magiškas užmiršimas, bet gyvas susivienijimas su Kristumi, kuris pirmas atleido. Jei tau sunku priimti Komuniją dėl vidinės sumaišties ar prarastos ramybės, gali praversti ir šis straipsnis: Ką daryti, kai negaliu priimti Komunijos?.
Susitaikymas krikščioniškai visada kyla iš kryžiaus: Kristus ne tik pasakė, kad reikia atleisti, bet pats tapo Atleidimu.
Kaip žinoti, ar jau pradedu atleisti?
Dažniausiai atleidimas matomas ne iš didelių emocijų, o iš mažų ženklų. Tu gali pastebėti, kad:
- apie žmogų nebegalvoji su tokiu įniršiu;
- gali melstis už jį, nors dar ne visada nori;
- nebekuri planų atkeršyti;
- mažiau kalbi apie jo kaltę ir daugiau apie savo gydymą;
- atsiranda vidinė ramybė, net jei santykis dar nesusitvarkė.
Atleidimas nebūtinai reiškia, kad sužalojimas dingo. Kartais jis tiesiog nebevaldo tavo gyvenimo.
Dažnai užduodami klausimai (DUK)
Ar katalikas privalo visada susitaikyti su žmogumi akis į akį?
Ne. Atleisti reikia, bet susitaikymas įmanomas tik tada, kai tam yra tiesa, saugumas ir bent minimalus kitos pusės atvirumas.
Ar atleidimas reiškia, kad turiu pamiršti skriaudą?
Ne. Pamiršti nebūtina ir ne visada įmanoma. Svarbiausia, kad skriauda nebevaldytų tavo širdies ir nevestų į kerštą.
Ką daryti, jei noriu atleisti, bet dar negaliu?
Melskis trumpai ir sąžiningai. Sakyk Dievui, kad nori atleisti, bet dar esi sužeistas. Dievas dirba ir per laiko procesą.
Ar galiu atleisti, bet vis tiek laikytis ribų?
Taip. Ribos gali būti būtinos. Atleidimas ir išmintingos ribos neprieštarauja vienas kitam.
Ar išpažintis padeda susitaikyti su artimu žmogumi?
Taip, nes ji išlaisvina iš nuodėmės, kartėlio ir kaltės, o kartu sustiprina širdį ieškoti taikos.
Išvados
Katalikiškas atleidimas yra ne silpnumas, o dalyvavimas Kristaus širdyje. Jis leidžia išsivaduoti iš keršto, neapykantos ir vidinio užrakinimo. O susitaikymas, kai jis įmanomas, tampa gražiu gailestingumo vaisiumi.
Jei dabar esi įskaudintas, neskubėk savęs kaltinti, kad dar nesi „pakankamai šventas“. Pradėk nuo mažo žingsnio: nuo maldos, tiesos, ribų ir pasitikėjimo Dievu. Kartais kelias į susitaikymą ilgas, bet Viešpats eina juo kartu. Ir būtent tai suteikia viltį.