Aukoti kančią Dievui reiškia ne apsimesti, kad skausmas yra geras, bet leisti Kristui jį perkeisti į meilę, maldą ir viltį. Katalikiškai kančia nėra tik našta, kurią reikia sukąsti dantimis ir iškęsti; ji gali tapti susivienijimu su Kristaus Kryžiumi, kai žmogus ją atneša Dievui su pasitikėjimu.

Tai nereiškia, kad krikščionis turi ieškoti skausmo ar kentėti tylėdamas nuo neteisybės. Bažnyčia niekada nemoko, kad kančia savaime yra gėris. Tačiau Kristuje net ir kentėjimas gali tapti vaisingas: už save, už artimuosius, už Bažnyčią, už pasaulį. Būtent čia atsiveria labai žmogiška ir kartu labai evangelinė viltis.

Kodėl kančia krikščioniui nėra beprasmiška

Krikščionių tikėjimo centre yra ne idėja, o Asmuo: Jėzus Kristus, kuris pats kentėjo, mirė ir prisikėlė. Dievas nepaliko žmogaus nuošalyje nuo skausmo — Jis įžengė į jį.

„Jei kviečiate Jį kaip Tėvą, kuris neša teismą, gyvenkite baimėje savo viešnagės metu.“ (1 Pt 1, 17)

Dar aiškiau: Kristus ant Kryžiaus parodė, kad meilė gali eiti iki galo net tada, kai kūnas silpnas, o širdis sužeista. Todėl katalikui kančia nėra tik biologinis ar psichologinis faktas. Ji gali tapti auka, kai ji sąmoningai atiduodama Dievui.

Tai nereiškia, kad žmogus turi džiaugtis liga, netektimi ar pažeminimu. Tai reiškia, kad jis gali pasakyti: „Viešpatie, negaliu šito išspręsti vienas. Paimk šį skausmą ir panaudok jį pagal savo valią.“

Ką reiškia „aukoti“ kasdienybėje

Žodis „aukoti“ katalikiškai nereiškia prarasti vertę ar paklusti blogiui. Tai reiškia sąmoningai Dievui skirti tai, ką turiu sunkiausia: nuovargį, nerimą, ligą, vienatvę, nesėkmę, vidinį pyktį ar nusivylimą.

Praktiškai tai gali atrodyti labai paprastai:

  • ryte paaukojama diena ir visi jos sunkumai;
  • kantriai priimamas ilgas gydymas ar lėtinis skausmas;
  • neatsakoma piktai į neteisybę;
  • tyliai meldžiamasi už žmogų, kuris žeidžia;
  • priimamas darbo, šeimos ar emigracijos spaudimas be kartėlio;
  • ligos metu vienijama savo būsena su Kristaus auka Mišiose.

Ypač svarbu suprasti, kad aukojimas nėra vien emocija. Jis yra valios aktas. Net jei širdis nieko nejaučia, galima tarti: „Dieve, aukoju Tau šią kančią dėl Tavo garbės ir artimo meilės.“

Kančia, sujungta su Kristumi, tampa vaisinga

Bažnyčia moko, kad tikintysis gali savo kentėjimus sujungti su Kristaus auka. Tai viena giliausių krikščioniško gyvenimo tiesų. Ne todėl, kad žmogus pats išgelbsti pasaulį, bet todėl, kad Kristus leidžia jam dalyvauti savo meilės darbe.

Šventasis Paulius rašė apie savo kentėjimus kaip apie būdą prisidėti prie Kristaus kūno augimo. Tai nereiškia, kad Kristaus auka buvo neužbaigta. Reiškia, kad Kristus leidžia mums Jo meilei tapti veikliai mūsų gyvenime.

Tai ypač svarbu:

  • ligos metu — kai žmogus jaučiasi silpnas ir nereikalingas;
  • šeimos įtampoje — kai nėra lengvų sprendimų;
  • senatvėje — kai tenka išmokti gyventi mažiau kontroliuojant;
  • liūdesyje ar gedule — kai širdis klausia, kur yra Dievas;
  • vidinėje kovoje — kai tenka nešti kaltę, gėdą ar gundymus.

Jei nori giliau suprasti, kaip Bažnyčia žvelgia į kančią ir viltį, verta paskaityti ir Ligonių patepimo sakramentas: paguoda, stiprybė ir viltis ligos metu bei straipsnį apie kas yra Dievo malonė ir kaip ją priimti kasdien.

Kaip aukoti kančią praktiškai

Kartais žmonės galvoja, kad aukoti kančią reiškia kalbėti iškilmingai. Iš tikrųjų dažnai užtenka labai paprastos maldos. Svarbiausia — nuoširdumas.

Galima melstis taip:

  • „Jėzau, suvieniju šį skausmą su Tavo Kryžiumi.“
  • „Viešpatie, priimk mano nuovargį dėl mano šeimos.“
  • „Dieve, aukoju Tau šią nemigą, šį nerimą ir šią vienatvę.“
  • „Tėve, tegul šis išbandymas tampa meilės vaisiumi.“
  • „Marija, stovėjusi po Kryžiumi, padėk man neišsigąsti.“

Labai padeda ir šie žingsniai:

  1. Pavadink skausmą vardu. Neapsimesk, kad tau viskas gerai.
  2. Pateik jį Dievui. Ne tik sau kentėk, bet atsinešk į maldą.
  3. Sujunk su Mišiomis. Mišiose Kristaus auka tampa dabartinė; ten savo vargą gali padėti ant altoriaus.
  4. Nepamiršk artimo. Aukojama kančia visada turi vesti į meilę, ne į užsidarymą savyje.
  5. Ieškok pagalbos, kai reikia. Tikėjimas nepakeičia gydymo, psichologinės pagalbos ar pokalbio su kunigu.

Jei kartais dėl ligos ar aplinkybių negali dalyvauti Eucharistijoje, gali padėti dvasinė komunija. O jei kančia susijusi su fizine liga ar silpnumu, verta prisiminti ir kas yra sakramentai bei ypatingai ligonių sakramentą.

Ko reikia saugotis

Svarbu išvengti kelių klaidų. Pirmoji — manyti, kad Dievui patinka pats skausmas. Ne, Dievui patinka meilė, kuri net skausme nepabėga nuo Jo.

Antroji klaida — dvasiškai romantizuoti kančią ir neieškoti pagalbos. Jei sergi, jei esi prislėgtas, jei esi prievartos ar priklausomybės auka, tau reikia ne tik tyliai „aukoti“, bet ir kreiptis pagalbos. Katalikiškas požiūris niekada nepaneigia gydymo, teisingumo ar apsaugos.

Trečioji klaida — kentėti kartėlyje. Kančia be pasitikėjimo lengvai virsta uždarumu. Todėl svarbu grįžti prie maldos, Sakramentų, išpažinties ir sąžiningo pokalbio su Dievu. Čia gali padėti ir išpažinties svarba katalikų tikėjime ar Tylos malda: kodėl katalikui svarbu mokytis tylėti prieš Dievą.

Kaip kančia tampa meilės veiksmu

Didžiausia krikščioniška paslaptis yra ta, kad meilė nebūtinai panaikina kryžių, bet kryžių perkeičia. Kai žmogus aukoja savo kančią už kitą, jis išeina iš vien tik savęs rato. Jo skausmas tampa dovana.

Tai gali būti:

  • už sergantį vaiką;
  • už sutuoktinį;
  • už mirštantį artimąjį;
  • už vienišą žmogų;
  • už Bažnyčią;
  • už nusidėjėlius;
  • už taiką pasaulyje.

Tokia malda nėra „mažesnė“ nei gražiai sukalbėtas rožinis. Ji kartais būna labai tyli, bet Dievui ypač brangi. Juk kartais didžiausia meilė pasirodo ten, kur žmogus nieko nebegali padaryti, tik pasitikėti.

Dažnai užduodami klausimai (DUK)

Ar krikščionis turi ieškoti kančios?
Ne. Kančios nereikia trokšti dėl pačios kančios. Katalikui svarbu ne kentėjimas savaime, bet meilė ir pasitikėjimas Dievu, kai kančia ateina.

Ar aukojant kančią nereikia jos mažinti ar gydyti?
Reikia gydyti, kiek įmanoma. Tikėjimas neatsisako medicinos, psichologinės pagalbos ar pagalbos iš artimųjų. Aukojimas Dievui neatstoja atsakomybės rūpintis sveikata.

Ar galiu aukoti ir dvasinį skausmą, ne tik fizinį?
Taip. Nerimas, vienatvė, liūdesys, abejonės, įtampa šeimoje ar darbe taip pat gali būti paaukoti Dievui.

Ar reikia tam kokios nors ypatingos maldos?
Ne būtinai. Užtenka paprastų žodžių iš širdies. Tačiau gali padėti ir trumpa rytinė aukojimo malda, ir Mišių intencija.

Ką daryti, jei mano kančia mane tik pykdo?
Pradėk nuo nuoširdumo. Pasakyk Dievui, kad pyksti. Tai jau malda. Tada prašyk malonės ne užgniaužti jausmus, bet juos perkeisti.

Išvados

Aukoti kančią Dievui reiškia tikėti, kad net skausmas nepraranda prasmės, kai jis atiduodamas Kristui. Tai ne pabėgimas nuo realybės, o tikras jos perkeitimas. Katalikas nėra kviečiamas apsimesti stiprus; jis kviečiamas būti vieningas su Nukryžiuotuoju ir Prisikėlusiuoju.

Kai aukoji savo kančią, tu ne tiek „prarandi“, kiek leidži Dievui iš tavęs padaryti meilės dovaną. O tai yra labai didelis dalykas — tylus, bet tikras.