Kai malda atrodo tuščia, tai dar nereiškia, kad Dievas pasitraukė. Dažnai būna priešingai: žmogus lieka ištikimas tikėjimui būtent tada, kai nebejaučia dvasinių „skonių“ ir paguodos. Tokia būsena vadinama dvasine sausra arba vidiniu išdžiūvimu. Ji nėra retas reiškinys ir pati savaime nėra nei nuodėmė, nei ženklas, kad tavo tikėjimas žlunga.
Svarbiausia žinia paprasta: Dievas veikia ir tyloje, ir sausroje. Kartais Jis leidžia mums nematyti greitų vaisių tam, kad tikėjimas taptų brandesnis, gilesnis ir mažiau priklausomas nuo jausmų. Tokiomis akimirkomis malda iš paguodos virsta ištikimybe.
Kas yra dvasinė sausra?
Dvasinė sausra – tai laikotarpis, kai meldžiantis, lankant Mišias ar skaitant Šventąjį Raštą žmogus nebejaučia įprasto artumo, ramybės ar įkvėpimo. Gali atrodyti, kad malda „nebeveikia“. Kartais atsiranda nuobodulys, blaškymasis, netgi abejonės: ar Dievas mane girdi?
Bažnyčios tradicijoje tai dažnai siejama su dvasiniu augimu. Šventieji nėra gyvenę vien pakilime. Šv. Kryžiaus Jonas kalbėjo apie tamsiąją naktį, kai siela vedama giliau nei jausmai. Tai nėra bausmė. Tai gali būti valymas, kvietimas į didesnį pasitikėjimą.
Svarbu atskirti kelis dalykus:
- Dvasinė sausra – kai trūksta vidinio malonumo ar jautimo.
- Dvasinis tingumas – kai nebenoriu melstis, nes man nepatogu ar nesinori.
- Nuodėmės pasekmės – kai širdis aptemsta dėl sąmoningai pasirinkto blogio.
Jei nesi tikras, kas vyksta, neskubėk savęs teisti. Geriau atvirai pažvelk į savo gyvenimą, sąžinę ir aplinkybes.
Kodėl Dievas leidžia tokius laikotarpius?
Kartais manome, kad tikra malda turi būti lydima stiprių jausmų. Tačiau tikėjimas nėra emocija. Tikėjimas – tai santykis, kuriame svarbiausia ne tai, ką aš jaučiu, bet kam pasitikiu.
Dvasinė sausra gali padėti:
- išmokti melstis ne dėl paguodos, o dėl Dievo;
- išgryninti motyvus;
- atsisakyti savimeilės ir dvasinio pasitenkinimo savimi;
- augti nuolankume.
„Tikėjimu mes vaikščiojame, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7).
Ši eilutė labai tinka sausros metui. Dievas kartais veda taip, kad žmogus išmoktų ne remtis savimi, o Juo. Tai sunku, bet dažnai labai vaisinga.
Kaip elgtis, kai maldoje nejaučiu nieko?
Pirmas žingsnis – nepasiduoti panikai. Sausra nėra ženklas, kad reikia viską mesti. Atvirkščiai, dažnai reikia tęsti labai paprastus dalykus.
1. Laikykis maldos ritmu
Net jei nesinori, skirk trumpą, bet kasdienį laiką Dievui. Gal tai bus:
- Tėve mūsų;
- keli Sveika, Marija;
- trumpas vakarinis dėkojimas;
- 5 minutės tylos.
Malda sausroje nebūtinai turi būti ilga. Svarbiau ištikimybė.
2. Melstis savo žodžiais
Jei nerandi „gražių“ formuluočių, kalbėk paprastai:
- „Viešpatie, aš Tavęs dabar nejaučiu, bet noriu būti su Tavimi.“
- „Padėk man ištverti.“
- „Saugok mano širdį nuo abejingumo.“
Tokios maldos labai tikros. Dievui nereikia vaidybos.
3. Grįžk prie Šventojo Rašto
Kai viduje tuščia, labai padeda Dievo žodis. Galima skaityti trumpą ištrauką ir ją tyliai apmąstyti. Ypač naudinga praktika – lectio divina, nes ji moko klausytis, o ne tik „gauti jausmą“.
4. Ieškok sakramentų
Jei įmanoma, eik išpažinties ir sekmadienį dalyvauk Mišiose. Net kai širdis sausa, Kristus veikia tikrai, o ne simboliškai. Išpažinties svarba katalikų tikėjime ypač išryškėja tada, kai siela apsunksta, o širdis tampa uždara.
5. Palik vietos tylai
Kartais per daug kalbų ir minčių tik dar labiau išsklaido sielą. Naudinga pabūti tyliai prieš Viešpatį, nors ir be ypatingų pojūčių. Tokia malda gali būti ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija, ir trumpa Šventoji Valanda.
Ko vengti dvasinės sausros metu?
Sausra tampa sunkesnė, kai žmogus pradeda gyventi tik iš nusivylimo. Venk kelių klaidų:
- Nestatyk visko ant jausmų. Jei nėra emocijos, tai nereiškia, kad nėra maldos.
- Nelygink savęs su kitais. Kito žmogaus vidinė būsena tau nėra matoma.
- Nesmerk savęs už sausumą. Kartais ją sustiprina nuovargis, stresas, ligos ar gyvenimo įtampa.
- Neužsidaryk vien tik savyje. Kartais padeda nuoširdus pokalbis su kunigu, dvasios tėvu ar brandžiu tikinčiu žmogumi.
- Nesiek vien „greito palengvėjimo“. Dvasinis gyvenimas nėra emocinio komforto paieška.
Jei matai, kad prie sausros prisideda gilus liūdesys, miego sutrikimai ar nuolatinis beviltiškumas, verta pasirūpinti ir savo psichine sveikata. Tikėjimas ir žmogiška pagalba vienas kitam neprieštarauja.
Dvasinė sausra gali tapti augimo vieta
Ištvertas sausros laikas gali išmokyti labai vertingų dalykų. Žmogus ima labiau vertinti paprastą buvimą su Dievu. Nebereikia nuolatinių pakilimų, kad žinotų: Viešpats yra arti. Kartais stipriausias tikėjimas pasireiškia ne tada, kai lengva melstis, o kai meldžiamasi iš sausros, be jokio atlygio jausmuose.
Tai gera proga prisiminti, kad krikščioniškas gyvenimas visada eina per kryžių. Kryžiaus kelias moko, jog meilė dažnai reiškia ištvermę. O ištvermė maldoje yra meilės forma.
Dažnai užduodami klausimai (DUK)
Ar dvasinė sausra reiškia, kad aš praradau tikėjimą?
Ne. Dažniausiai tai reiškia, kad tikėjimas pereina į gilesnį, nebe vien jausmais paremtą etapą.
Ar turiu tęsti maldą, jei nieko nejaučiu?
Taip. Trumpa, paprasta ir ištikima malda dažnai yra vertingesnė už ilgą, bet nenuoširdžią.
Ar dvasinė sausra gali būti nuodėmės ženklas?
Kartais širdies aptemimą sukelia nuodėmė ar sąmoningas tolstimas nuo Dievo, bet ne visada. Svarbu ramiai peržvelgti sąžinę.
Ar verta kalbėtis su kunigu apie tokią būseną?
Taip. Kunigas gali padėti atskirti sausrą nuo dvasinio nuovargio ar kitų sunkumų ir patarti konkrečiai.
Ką daryti praktiškai šiandien?
Skirk 5 minutes tylai, perskaityk vieną Evangelijos eilutę, sukalbėk trumpą maldą ir paprašyk ištvermės. Tai pakankama pradžia.
Išvados
Kai maldoje nejauti nieko, neskubėk manyti, kad Dievas tylintis išėjo. Galbūt Jis kviečia tave į gilesnį pasitikėjimą, kuriame mažiau priklausysi nuo nuotaikos ir labiau nuo Jo ištikimybės. Dvasinė sausra skaudi, bet ji gali tapti šventa vieta, kurioje žmogus išmoksta mylėti Dievą ne dėl dovanos, o dėl paties Dovanotojo.
Jei šiuo metu esi tokioje būsenoje, nenusimink. Tęsk mažais žingsniais, laikykis sakramentų, būk ramus su savimi ir nepamiršk: net kai širdis tyli, Dievas tavęs nepamiršta.