Mišios nėra tik malonus religinis susibūrimas ar bendruomenės tradicija – tai Kristaus aukos ant kryžiaus sudabartinimas ir Bažnyčios garbinimas Tėvui. Kai katalikas supranta Mišių auką, jis pradeda kitaip žiūrėti į sekmadienį, į savo maldą ir net į kasdienius rūpesčius.

Tai reiškia labai paprastai: per Šventąsias Mišias Kristus pats veikia tarp mūsų, o mes kartu su Juo galime aukoti Tėvui savo gyvenimą, dėkojimą, skausmą, darbus ir troškimus. Todėl Mišios yra ne tik tai, ką „stebime“, bet ir tai, ką dalyvaujame širdimi.

Ką Bažnyčia vadina Mišių auka?

Katalikų tikėjime žodis auka nereiškia kažko niūraus ar prievartinio. Tai reiškia meilės dovanojimą. Ant Golgotos Jėzus kartą ir visiems laikams atidavė save už pasaulio išganymą. Per Mišias ta pati viena Kristaus auka nėra pakartojama, bet sakramentiškai sudabartinama.

Todėl Mišios yra:

  • Kristaus aukos atminimas ne tik mintyse, bet liturgiškai ir tikrovėje;
  • Padėka Tėvui už išganymą;
  • Bažnyčios malda, kurioje visa Dievo tauta prisideda prie Kristaus;
  • Susitikimas su Prisikėlusiu Viešpačiu, ypač per Eucharistiją.

„Tai darykite mano atminimui.“ (Lk 22, 19)

Šie Jėzaus žodžiai nėra vien prisiminimas. Bažnyčia nuo apaštalų laikų suprato, kad Eucharistijoje Kristus paliko mums gyvą savo aukos dovaną.

Kuo skiriasi kryžiaus auka ir Mišių auka?

Kartais žmonėms kyla klausimas: jei Jėzus jau vieną kartą mirė ant kryžiaus, kam dar Mišios? Atsakymas paprastas: Mišios nepapildo Kryžiaus aukos, o leidžia mums joje dalyvauti.

Kryžiuje Kristus:

  • realiai paaukojo savo gyvybę;
  • savo mirtimi nugalėjo nuodėmę ir mirtį;
  • atvėrė mums kelią į Tėvą.

Mišiose Bažnyčia:

  • sudabartina šį vienintelį išganymo įvykį;
  • jungia save su Kristaus auka;
  • priima jos vaisius per žodį, maldą ir Komuniją.

Todėl Mišios nėra tik prisiminimas apie Jėzų. Jos yra gyvas dalyvavimas Jo savęs dovanojime. Dėl to katalikui taip svarbu ne žiūrėti į Mišias kaip į pareigą, o kaip į malonę.

Ką reiškia „aukoti Mišias“ už žmogų ar intenciją?

Dažnai sakome: „užprašiau Mišias už mamą“, „už tėvą“, „už sergantį draugą“. Tai labai graži ir sena Bažnyčios praktika. Mišių intencija reiškia, kad kunigas ir bendruomenė meldžiasi konkrečia intencija, bet kartu visa auka yra viena Kristaus auka, kurioje gali dalyvauti daugybė žmonių ir poreikių.

Mišias galima aukoti:

  • už gyvuosius ir mirusiuosius;
  • už padėką;
  • prašant sveikatos, stiprybės, ramybės;
  • už šeimą, pašaukimą, darbą, apsaugą;
  • už konkrečią dvasinę pagalbą ar atsivertimą.

Svarbu suprasti: Mes ne „perkame Dievo malonę“. Mes prašome Bažnyčios melstis kartu su mumis ir kartu su Kristumi aukoti Tėvui mūsų intenciją. Tai gili tikėjimo išraiška, o ne magiškas veiksmas.

Jei nori geriau suprasti, kaip veikia ši liturginė prasmė, verta perskaityti ir straipsnį apie Šventųjų Mišių intenciją bei kiekvieną Šventųjų Mišių dalį.

Kaip sąmoningai dalyvauti Mišių aukoje?

Dalyvauti Mišiose vaisingai reiškia daugiau nei fiziškai būti bažnyčioje. Tai reiškia viduje susivienyti su tuo, kas vyksta ant altoriaus. Galima sau padėti labai paprastais būdais:

  • ateiti anksčiau ir trumpai patylėti;
  • prieš Mišias peržvelgti savo dieną ir intencijas;
  • per atnašavimą sąmoningai „padėti“ ant altoriaus savo gyvenimą;
  • įsiklausyti į Dievo žodį;
  • Komuniją priimti su tikru tikėjimu ir pagarba;
  • po Mišių skirti kelias minutes padėkai.

Ypač svarbi yra vidinė nuostata: „Viešpatie, aukoju Tau savo darbą, nuovargį, rūpesčius, artimuosius, džiaugsmus ir kančią.“ Tokia malda paverčia Mišias ne stebėjimu, o asmeniniu dalyvavimu Kristaus aukoje.

Jei kartais sunku susikaupti, padeda ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija arba tylus buvimas prieš Dievą.

Mišių auka ir kasdienis gyvenimas

Mišių auka nėra atsieta nuo mūsų savaitės. Priešingai – ji moko, kad ir mūsų gyvenimas gali tapti dovana. Kai žmogus kasdien dirba, rūpinasi vaikais, slaugo sergantį artimąjį ar išgyvena vienatvę, visa tai gali būti sujungta su Kristaus auka.

Tai nereiškia, kad kentėjimas yra savaime geras. Tačiau Kristuje net kančia gali tapti meilės vieta. Todėl katalikui svarbu žinoti: aukoti nereiškia kentėti tyliai ir be vilties. Tai reiškia sąmoningai atiduoti Dievui tai, kas esi ir ką išgyveni.

Čia slypi didelė paguoda tiems, kurie gyvena toli nuo tėvynės, dirba sunkiai arba nešasi vidinį nerimą. Net jei atrodo, kad tavo gyvenimas išsibarstęs, Mišiose jis gali būti surinktas į vieną auką su Kristumi.

Dažnai užduodami klausimai (DUK)

Ar Mišių auka yra tas pats, kas Kristaus auka ant kryžiaus?
Ne visai tas pats, bet tai ta pati viena Kristaus auka. Mišiose ji sudabartinama sakramentiškai, kad mes joje galėtume dalyvauti.

Ar galima Mišias aukoti už mirusį žmogų?
Taip. Tai labai sena ir svarbi katalikiška praktika. Bažnyčia meldžiasi už mirusiuosius, prašydama Dievo gailestingumo ir poilsio jų sieloms.

Ar už Mišias reikia mokėti?
Pačios malonės negalima nupirkti. Kartais žmonės aukoja auką už Mišių intenciją, bet tai nėra pirkimas – tai parama Bažnyčios tarnystei ir kunigo išlaikymui.

Ką turėčiau daryti per atnašavimą?
Mintyse ar tyliai paaukok Dievui savo dieną, rūpesčius, šeimą, darbą, ligą, dėkingumą. Tai labai paprastas, bet galingas žingsnis.

Kodėl sekmadienio Mišios tokios svarbios?
Todėl, kad sekmadienį Bažnyčia ypač švenčia Kristaus prisikėlimą ir jo aukos vaisius. Apie tai plačiau gali paskaityti straipsnyje kodėl katalikui svarbu sekmadienį dalyvauti Mišiose.

Išvados

Mišių auka – tai širdis viso katalikų tikėjimo gyvenimo. Joje Kristus dovanoja save Tėvui už mus, o mes kviečiami prisijungti prie šios dovanos su dėkingumu, tikėjimu ir meile. Kai tai supranti, Mišios tampa ne pareiga, o susitikimu; ne ritualu, o gyvu išganymo slėpiniu.

Jei nori augti tikėjime, pradėk nuo paprasto žingsnio: kitose Mišiose tyliai pasakyk Dievui, ką nori Jam paaukoti. Gal tai bus tavo rūpestis, tavo šeima, tavo darbas, tavo skausmas ar tavo džiaugsmas. Kristus viską priima ir perkeičia į malonę.