Su vaikais į Mišias verta eiti ne todėl, kad viskas bus lengva, bet todėl, kad Eucharistija yra šeimos širdis. Vaikai nėra kliūtis tikėjimui gyventi — jie yra jo dalis. Kartais bus triukšmo, judesio, klausimų ar net ašarų, tačiau tai nereiškia, kad Mišios „nepavyko“. Priešingai: dažnai būtent tokiose paprastose, netvarkingose situacijose vaikai pirmą kartą pajunta, kad Bažnyčia yra gyva.

Svarbiausia suprasti vieną dalyką: tikslas nėra turėti tobulai tylius vaikus, bet padėti jiems po truputį susipažinti su liturgija, pagarba ir Dievo artumu. Tam reikia kantrybės, aiškumo ir švelnios tėvų vadovystės.

Kodėl verta vaikus vesti į Mišias nuo mažens

Vaikai mokosi ne iš ilgų paaiškinimų, o iš to, ką mato. Jei jie nuo mažų dienų mato, kad sekmadienis skirtas Dievui, kad šeima meldžiasi ir kartu eina į bažnyčią, tai tampa jų vidinės tapatybės dalimi.

Mišios vaikui nėra tik „suaugusiųjų reikalas“. Jis stebi:

  • kaip tėvai daro kryžiaus ženklą;
  • kaip klusniai atsiklaupia ar atsistoja;
  • kaip meldžiasi tyliai;
  • kaip priima Komuniją;
  • kaip po Mišių elgiasi su kitais.

Tai, ką suaugusieji daro liturgijoje, vaikui kalba stipriau už bet kokį pamokslą. Apie sąmoningą dalyvavimą liturgijoje daugiau gali padėti ir straipsnis apie Šventųjų Mišių dalis.

Kaip pasiruošti dar prieš išeinant iš namų

Daug kas priklauso nuo pasiruošimo. Jei į bažnyčią išvykstama paskubomis, pavargus, be aiškaus nusiteikimo, vaikui bus sunkiau susikaupti. Štai keli paprasti dalykai, kurie tikrai padeda:

  • Iš vakaro paruoškite drabužius ir reikalingus daiktus.
  • Atvykite šiek tiek anksčiau, kad nereikėtų skubėti.
  • Pasakykite vaikui, kur einate ir ko tikitės: „Eisime susitikti su Jėzumi.“
  • Jei vaikas mažas, prieš Mišias trumpai paaiškinkite, kad bažnyčioje kalbama tyliau, nes ten meldžiamasi.
  • Leiskite vaikui pasiimti mažą maldaknygę ar rožinį, jei tai jam padeda.

Kartais tėvai mano, kad reikia ilgai aiškinti visą liturgiją. Bet mažam vaikui užtenka labai paprasto pagrindo: „Dabar mes klausysimės Dievo žodžio, melsimės, dėkosime ir priimsime Jėzų, jei jau esame pasiruošę Komunijai.“

Jei norite, namuose galite kurti ir mažą maldos erdvę. Šis įprotis padeda vaikams suprasti, kad tikėjimas nėra tik sekmadienis. Tam pravers ir straipsnis apie maldos kampelį namuose.

Ką daryti, kai vaikas neramus

Neramus vaikas nereiškia blogo auklėjimo ar silpno tikėjimo. Vaikai turi savo amžių, nuovargį, emocijas, temperatūrą ir kartais labai ribotą gebėjimą ilgai išbūti tyliai. Todėl svarbiausia ne gėdinti, o padėti.

Praktiškai gali padėti:

  • sėdėti arčiau išėjimo, jei vaikas labai mažas;
  • turėti mažą tylų daiktą, kuris padeda nusiraminti;
  • trumpai išvesti vaiką, jei jam reikia judėti ar nurimti;
  • neišsigąsti, jei kartais teks išeiti iš bažnyčios anksčiau.

Svarbu, kad vaikas jaustų: bažnyčia nėra vieta, kur jis visada bus bardamas. Ji turi tapti vieta, kur mokomasi pagarbos ir ramybės. Tuo pačiu tėvai turi išlikti tvirti: ne viskas leistina, bet viskas gali būti vedama su meile.

Jei vaikas jau ruošiasi Pirmajai Komunijai, verta kalbėtis apie Mišių prasmę paprastai ir kantriai. Naudinga pasiskaityti ir apie pasirengimą Pirmajai Komunijai.

Kaip įtraukti vaiką į liturgiją pagal amžių

Ne visi vaikai vienodi. Ką galima duoti trejų metų vaikui, nebūtinai tiks aštuonmečiui. Tačiau kiekvienam amžiui įmanoma rasti paprastą būdą dalyvauti.

Mažesniam vaikui galima sakyti:

  • „Klausomės Jėzaus žodžių.“
  • „Dabar visi tyliai meldžiasi.“
  • „Dabar kunigas pakelia ostiją.“

Vyresniam vaikui galima aiškinti daugiau:

  • kodėl atsistojame Evangelijai;
  • kodėl tylime po Komunijos;
  • kodėl sekmadienį nedalyvauti Mišiose yra rimtas dalykas;
  • ką reiškia, kad Eucharistija yra Kristaus buvimas.

Galima vaikui duoti mažą užduotį: surasti altorių, sekti, kada reikia atsistoti, pasižiūrėti, kada skamba varpelis. Tokios paprastos detalės padeda jam būti ne stebėtoju, o dalyviu.

Po Mišių: tikėjimas tęsiasi namuose

Kartais svarbiausia ne tai, kaip praėjo vienos Mišios, bet ką šeima iš jų parsineša namo. Jei po Mišių viskas baigiasi tik pastabomis ir priekaištais, vaikas išmoks, kad bažnyčia yra įtampos vieta. Jei po Mišių šeima ramiai pasikalba, padėkoja, gal net kartu išgeria arbatos, vaikas pajus, kad sekmadienis yra dovana.

Gera praktika:

  • paklausti vaiko, ką jis girdėjo ar pamatė;
  • padėkoti už jo pastangas;
  • trumpai kartu pasimelsti už kunigą, parapiją, sergančius žmones;
  • pasikalbėti apie vieną dalyką, kuris įstrigo iš Evangelijos.

Tokie maži žingsniai ugdo šeimos maldos įprotį. Daugiau minčių rasite straipsnyje kaip kurti šeimos maldos įprotį.

Ką svarbu prisiminti tėvams

Tėvai dažnai jaučiasi prastai, jei vaikai Mišiose verkia, kalba ar juda. Tačiau nereikia manyti, kad dėl to viskas sugadinta. Dievas mato jūsų pastangas. Jis mato, kad bandote savo vaikus atvesti prie Jo.

Prisiminkite:

  • Bažnyčia nėra muziejus, kuriame turi būti visiškai tylu.
  • Vaikai neprivalo per vieną dieną išmokti viso liturginio elgesio.
  • Tikėjimas ugdomas kartojant, ne skubant.
  • Meilė, kantrybė ir nuoseklumas daro daugiau nei vienkartinis griežtumas.

Kartais geriausia malda tėvų širdyje yra paprasta: „Viešpatie, padėk man šią dieną perduoti vaikui Tavo meilę.“

Dažnai užduodami klausimai (DUK)

Ar galima į Mišias eiti su visai mažu vaiku?
Taip. Maži vaikai priklauso šeimai ir Bažnyčiai. Svarbu būti pasiruošusiam jų poreikiams ir nebijoti trumpų išėjimų, jei jų reikia.

Ką daryti, jei vaikas per Mišias triukšmauja?
Pirmiausia ramiai jį nuraminti arba trumpai išvesti. Nereikia gėdinti ar kelti įtampos. Svarbu nuosekliai mokyti, bet su meile.

Ar vaikui būtina dalyvauti visose Mišiose iki pat pabaigos?
Jei vaikas mažas, kartais tai sunku, bet tikslas yra ugdyti gebėjimą išbūti. Tėvai turi ieškoti pusiausvyros tarp realių vaiko galimybių ir pagarbos liturgijai.

Kaip vaikui paaiškinti, kodėl sekmadienį einame į Mišias?
Paprasčiausiai: „Sekmadienį einame pas Jėzų, Jam dėkoti, klausytis Jo žodžio ir priimti Jo meilę.“ Vaikams reikia trumpų, aiškių sakinių.

Kada pradėti aiškinti vaikui apie Komuniją?
Kai vaikas bręsta ir pradeda domėtis, visada pagal jo amžių. Svarbiausia kalbėti ne teoriškai, o kaip apie susitikimą su gyvu Jėzumi.

Išvados

Su vaikais išgyventi Šventąsias Mišias reiškia ne siekti tobulybės, bet auginti tikėjimą kartu. Kartais bus sunku, kartais teks išeiti anksčiau, kartais atrodys, kad nieko nesupratote. Tačiau net ir tada vyksta labai svarbus dalykas: vaikas mokosi, kad Dievas yra šalia jo šeimos gyvenimo centre.

Nebijokite mažų vaikų bažnyčioje. Nebijokite lėtų žingsnių. Nebijokite netobulumo. Jei šeima iš tiesų stengiasi būti su Kristumi, tai ir vaiko triukšmas, ir jo klausimai gali tapti kelio į tikėjimą dalimi. O Bažnyčia, kaip motina, moka priimti ir mažą, ir neramų, ir dar tik besimokantį vaiką.