34 m. parapijietės liudijimas

Esu labai laiminga! Kas rytą pabudus man šokteli iš džiaugsmo širdis: aš jau nesu viena ir niekada tokia nebūsiu!

Nesu viena ne todėl, kad turiu draugų, kolegų, šeimą… Esu ne viena todėl, kad visada savy turiu Jėzų Kristų! Net ir tuomet, kai artimieji nesupranta, draugai užsiėmę, aš – ne viena. JIS many! Ir, kai liūdna, sakau: „Jėzau, priglausk…“

Ilgus metus gyvenau linksmai. Mokslai, studijos, draugai… Kas dieną – nauji pasaulio siūlomi dalykai, nauji potyriai… Vėliau – vaiko gimimas, sėkmingai baigtos studijos, darbas pagal specialybę. Viskas puiku: auginu sveiką vaiką, turiu darbą, daug draugų, galimybę pramogoms… Bet – širdyje pradedu jausti tuštumą… Tokią tuštumą, kuri plėšo iš vidaus ir niekas nebeatrodo miela ir džiugu… Gyvenu su tuo ilgą laiką, kol ateina aiškus suvokimas: juk aš nesu laiminga!.. Turiu viską, bet laiminga nesu!.. Mane pradeda lydėti gėdos jausmas: kiti turi bėdų, rūpesčių, kančią.., o aš? Man viskas sekasi – ko norėti dar?..

Tuštuma negali nurimt neužpildyta… Aš pradedu ieškoti… Ne ten, kur – dabar žinau – reikėjo… Nedoros kelias, blaškymasis, chaosas, bėgimas nuo vienos „laimės“ prie kitos… Ir – nepabėgu… Niekaip nepabėgu nuo tuštumos, kuri, kartu su atsiradusiu kaltės jausmu, pradeda mane skandinti…

Gyvenimas eina.., o taip tuščia, taip visa netikra.., taip viskas nuvilia… Kaip beieškau, kaip besiblaškau – tik gilyn į tamsą… Pavargstu. Jaučiuos išsigandus. Paklydus… Pajuntu, kaip visa savimi trokštu tylos, ramybės, ir – svarbiausia – tikrumo…

Pradedu dažniau pakelti galvą, pradedu ieškoti… Pažįstamas žmogus užsimena apie kunigą. „Nueik, pasikalbėk…“ Mintis man pasirodo siaubinga… Kaip galėčiau pakelt akis į kunigą ir papasakoti, kokia aš, paskendus nuodėmėj?.. Taip, Dievo aš niekada neneigiau. Per šventes ir retą sekmadienį lankydavaus bažnyčioje, dukart per metus atlikdavau išpažintį, mokėjau poterius… Ir tik artimo žmogaus paraginimas many atvėrė supratimą, kad Dievo aš juk visiškai nepažįstu!.. Pajutau, kad JIS, nors ir yra, tačiau tarsi ne man, ne su manimi…

Aš ryžausi. Tai buvo labai sunku. Dabar, praėjus beveik dvejiems metams, aš – lyg vakar būtų buvę – pamenu, kaip, sukaustyta baimės, nuėjau pas kunigą, atsisėdau ir sušnabždėjau: „Aš negaliu nei pirmyn, nei atgal… Prašau, padėkit man…“

Dėkoju Viešpačiui už šią akimirką!!! Tą dieną – ją pamenu, tai buvo pavasaris – aš, šlovindama Dievą, vadinu antrąja savo Gimimo diena. Tądien aš gimiau Kristui! Tikram. Gyvajam Kristui! Ne tam, iš paveikslėlių, kuris kažkada gyveno, kažkada kažko mokė, kažkada numirė, o vėliau kėlėsi. Aš gimiau Kristui, kuris YRA (ne BUVO!), kuris GYVENA (ne GYVENO), kuris MYLI mane dabar, kasdien, myli nepaliaudamas, myli tokią, kokia esu, ir kuris lydės mane iki tos akimirkos, kol susitiksiu JĮ akis į akį!

Kunigas išklausė… Pasiūlė atlikti gyvenimo išpažintį. Ruošiaus jai… Skausmingai, sunkiai, per kančią, bet kantriai ir ištvermingai.., nes pamačiau viltį kažką savo gyvenime pakeisti!.. Aš apčiuopiau viltį! – ir iškart supratau, kad nė už ką jos nebepaleisiu…

Po gyvenimo išpažinties įsikibau į Jėzų. Tai buvo kito – dabartinio – mano gyvenimo pradžia. Viskas buvo nauja, daug kas – neaišku, netikėta, nesuprantama… Bet neišgąsdino… Niekas negąsdino, nes pajutau užsipildančią sielą, rimstančią širdį… Pajutau, kad ne tik noriu, bet ir galiu šypsotis, kad aplink mane daug tikrų, šiltų veidų, kad nesu kitų teisiama, kad imu kilti iš savo praeities ir po truputį šviesėti… Bet – svarbiausia – aš supratau, kad Jėzus visą mano gyvenimą laukė manęs! JIS mylėdamas žvelgė į mane ir tyliai, kantriai laukė, kol ateisiu… Šis suvokimas buvo TOKS neįtikėtinai svarus, TOKS sukrečiantis, TOKS VISA KEIČIANTIS – lyg žemės drebėjimas many! – ir aš tvirtai apsisprendžiau: vienintelis mano Kelias yra Jėzus! Pradėjau veržtis į JĮ… Iš pradžių – nedrąsiai, svarstydama, kiek aš šito verta… Paskui – stipriau ir drąsiau, atviriau… Tebesiveržiu ir trokštu kuo giliau JĮ pažinti…

Dabar esu laiminga. Aš turiu savo kelionės kryptį. Aš žinau, kas yra vienintelė Tiesa. Aš žinau, kas yra vienintelis tikras Gelbėtojas ir Guodėjas. Aš žinau, kad JIS myli mane! Ir taip norėčiau, kad visi JO mylimi būtų atviri ir priimtų JO Meilę!..

Tikiu, kad ne vienas Dievo dar neatradęs žmogus galėtų paklausti: kuo gi skiriasi gyvenimas su Kristumi ir be JO? Nejau gyvenimas su Jėzum reiškia gyvenimą be jokių rūpesčių, be problemų, be abejonių?.. Ne. Taip nėra. Ir rūpesčiai, ir sunkumai aplanko. Jie neišvengiami. Tačiau aš juose kitokia. Aš žinau, į ką kreiptis, kai sunku. Aš žinau, kad nesu viena. Aš turiu TĄ, kuriam atiduodu savo rūpesčius ir giliai tikėdama meldžiu JO globos, situacijos perkeitimo. Žinojimas, jog turiu nepajudinamą atramą – Kristų – mane neįtikėtinai stiprina, atneša aiškumą, tikrumą. Aš žinau, kad JIS išklauso. „Jei Tavo valia, Jėzau…“ – maldoje niekada nereikalauju, tik prašau…

Tikėdama susidūriau su daugybe netikėtumų: supratau nesėkmės ir net kančios prasmę (jungiant savo kančią su Kristaus kančia ir aukojant tai), patyriau, koks išlaisvinantis dalykas yra nuolankumas (kuris anksčiau atrodė kaip pažeminimas), pamačiau, kokia yra tarnavimo prasmė ir kaip, būdamas šalia kito, mokaisi pats… Dievas atėjusius pas JĮ apdovanoja malone – keičia požiūrį į daugelį dalykų. Man pačiai nuostabu, kaip į sudėtingus dalykus sugebu reaguoti daug ramiau, kaip vis rečiau puolu į nusiminimą, kaip atsilaikau neišmušama iš pusiausvyros. Aš atradau maldos džiaugsmą, norą pažinti Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokslą, atradau troškimą dalyvauti Šv. Mišiose ir jų metu susitikti Jėzų…. Žinoma, aš atradau ir bendruomenę, kurioje esu sava, kurioje noriu būti, dalintis, džiaugtis…

Aš nepaprastai myliu Jėzų! Be JO savęs neįsivaizduoju. Per JĮ patyriau gyvenimo laimę, pilnatvę, džiaugsmą. Per JĮ išsilaisvinau iš tuštumos ir vienatvės. Įtikėjus JIS man „įteikė“ kitą – naują – gyvenimą!.. Ir išgirstas nuomones: „ji – davatka; su ja kažkas negerai: vis bažnyčioj – ką senatvėj veiks?“ priimu kaip palaiminimą! Ačiū, Jėzau! Šios žmonių mintys sako, kad aš – Tavęs liudijimas. Tai ir yra mano troškimas!

Dabar kiekviena diena yra pilna mano meilės JAM ir JO Meilės man… Kiekviena diena prasideda malda ir mintimi: „einam, Jėzau, kartu į šią dieną!“ Aš trokštu būti Jėzaus įrankis, trokštu vykdyti JO valią, nes žinau, kad ji man geriausia. Aš trokštu, kad laimę sutikti JĮ patirtų kuo daugiau žmonių. Tai neįtikėtinai pakeičia gyvenimą. Keičia ne žinojimas, kad Jėzus yra, ne supratimas, kad JIS mus atpirko, net ne kasdienė poterių malda… Mano gyvenimą pakeitė SUSITIKIMAS su gyvuoju, esančiuoju Kristumi.

Susitikti ir priimti ištiestą Dievo ranką galime visi, kiekvienas – juk tai ir yra didžiausias JO troškimas; reikia tik labai to norėti ir būti labai atviriems. Jėzus laukia kiekvieno iš mūsų. Žinau. Manęs JIS laukė daug metų…

Ačiū Vasa Rele už straipsnį

5 Responses to Parapijietės liudijimas

  1. sandra

    Sunku butu ivardinti dabartine situacija, taciau pasistengsiu. Po ilgo laiko apmastymu,pribraukytu juodrasciu- sedu spausdinti. Mano mintys gali pasirodyti gan isbarstytos, taciau kalbeti apie save, aprepti kitu mintis ir isgyvenimus , nera lengva, bet dar sunkiau-nebuti saliskai,kai ‘dusioje’ tiek visko daug.
    Anglijoje gyvenu jau seserius metus, taciau vis nesijauciu sava. Nemanau, kad as tokia viena. Pritapti sunku;nauji pazistami, darbas ne pagal issilavinima, artimuju ilgesys ir pan.
    Dejuoti ir skustis galima butu ilgai, taciau atejo laikas kazka veikti,kurti. Manau pasitaike puiki galimybe ir norisi jos nepalesiti-tik reikia pagalbos. O ta pagalba galilite suteikti jus.
    Zinau jog sunku isileisti naujus zmones i savo rata, bet gal pabandom?
    I musu krastus atvyko,jaunas, energingas Kunigas, kuris pilnas ideju ir uzmoju jas igyvendinti. Tik cia jau kita situacija-vienas karys lauke ne karys. Kun. Donatas nori sukurti “ Lietuviu bendruomene”, Sekmadienine mokykla.
    Ar nebutu saunu metines sventes svesti kartu,musu vaikucius mokinti , padeti formuoti tas vertybes, kurias mums idiege musu tevai, mokykla Lietuvoje?
    Suprantu jog mojate rank a ir sakote,kad namuose jus mokinate, aiskinate. Tik ar pakanka?
    Juk musu vaikai masto (su savo bendraamziais tautieciais dazniau kalbasi) angliskai, net namuose kartais reikia versti i lietuviu kalba, kad jie suprastu ko mes norime is ju ir pan.
    Mano juodrastyje buvo daug prirasyta apie musu uzzimtuma, nenormalius darbo grafikus, nora uzsidirbti pinigeliu, bet po to pagalvojau ir nusprendziau gal taip labai nereikia peikti, juk dazniausia tuos sutaupytus pinigus leidziame tam jog griztume bent trumpom atostogom i gimtuosius krastus. Taciau as apie tai uzsiminti noriu. Pinigines vertybes mums tapo pirmaeiles, o dvasines-tolsta vis labiau.Juk neuztenka perlauzti plotkele ar numarginti kiausinius, kad vaikai suprastu jog tokios musu tradicijos. Tradicijos ir paprociai yra daug daugiau nei tik susedimas prie bendro stalo. Cia mes prarandane savaji as: misrios seimos, kitatauciai draugai, ir seneliu near salia,kurie pagrumotu jog blogai laikomes pasninko.
    Gerbiamieji tautieciai- as noriu,kad mano vaikai turetu galimybe sekmadieniais lankyti mokykle, susiratsu draugu lietuviu, mokytusi skaityti, rasyti, dainuoti,melstis lietuviu kalba.
    Gal pabandom kurti MAZAJA LIETUVA cia?

    • David

      Visiskai pritariu issakytom mintim!

    • Zita

      As taippat uz sia ideja! Labai butu saunu jei butu tokia mokyklele Liverpulije,juo labiau,kad musu gretos cia gauseja.Nesu aktyviste,bet jei butu tokia mokyklele steigiama ar buriama bendruomene stengciausi prisijungti ir palaikyti.Gal jau yra kas daroma sia linkme,parasykite kas tuo uzsiima i komentarus.Dekui jums, Sandra, uz sia ideja ir issakytas mintis,palaikau jus!

  2. Zita

    Beja,dar noriu pridurt kad labai nuosirdus straipsnis apie dvasines paieskas,saves ir Dievo paieskas esant nublokstam kitur.Aciu,straipsnio autorei, uz tai kad siame straipsnije yzvelgiu ir dalele vidines saves,as juk ta paty isgyvenu…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>